Individualizmas sunkiai atsiejamas nuo menininko sampratos. Taip, čia dar kartą būtų galima paniurnėti ant nelemtųjų vokiečių romantikų, taip išryškinusių genijaus figūrą ir apgaubusių ją patrauklios beprotybės aura, ant Monmartro bohemos atstovų, dar pratęsusių šio menininko-individualisto, nesuprasto aplinkinių, romantiškai vakarojančio skurdžioje mansardoje prie vyno butelio, užtat vieną po kito kuriančio neprilygstamos gelmės meno kūrinius, temą. Menininkas, kaip kuklus (ar mažiau kuklus, jei galvosim apie Michelangelo ar Rafaelį) užsakovo sumanymų vykdytojas, seniai nebeatrodo patrauklus, o svarbiausia – toks „meniškas". Menininkai jau trejetą šimtmečių yra įpratę galvoti visų pirma apie save, savo vidinį pasaulį ir savo poreikius. Kartais stebiuosi – kiek norinčių Išreikšti Save. Kiek tų „aš", užpildytų tokiu neįkainojamu vidiniu turiniu, kad jį būtina tučtuojau paskleisti į aplinką, net neabejojant, kad kiekvienas yra potencialus žiūrovas ir tik ir laukia, kol galės priartėti prie kūrėjo vidinių gelmių. Kad ir kaip ten būtų, čia ką nors pakeisti sunku, o gal ir neverta. Dabar grynaisiais menais užsiimantys kūrėjai ir taip išgyvena ne pačius lengviausius laikus: kai kūryba prilyginama produkcijai ir jai pritaikomas naudingumo koeficientas, sunku atsilaikyti. Juk savo turtingo vidinio pasaulio nepadėsi ant svarstyklių, neužtepsi ant duonos ir neužlopysi stogo ar prakiurusio radiatoriaus.
Šita ilga tirada-įžanga pasvarstymams apie respublikinę tekstilės bienalę, eksponuojamą LDS galerijoje „Arka", iš pirmo žvilgsnio menininko egocentriškumą simbolizuojančiu pavadinimu „Aš mano man". Išties tekstilininkai atrodo sąžiningi: menininkas dažnai nemato nieko, išskyrus save. O jei ir mato, tai nelaiko svarbiu... Tačiau kaip tik tai gali būti ir vienintelė sąlyga kūrybai – nes jei neatrodys, kad tai, ką darai, yra svarbiausia pasaulyje, tai neverta net pradėti. Todėl bienalės tema artima kiekvienam autoriui. Tekstilės bienalės, vykstančios jau penktąjį kartą, kelia didelį susidomėjimą ir sutraukia didelį būrį menininkų; ekspozicija kiekvieną kartą verčia stebėtis dviem dalykais: viena vertus, tekstilės ribų platumu. Kadangi šiuolaikinės tekstilės samprata apima praktiškai viską, kas bent kokiu nors būdu susiję su siūlais ar audimu ir tai gali įgauti bet kokias formas – nuo archajiško pynimo, lininės skepetos audimo, fotografijos, kurioje šviesa audžia savo kilimą, ar videodarbo, dalyvaujančių menininkų laisvė praktiškai neribota. Su tuo susijęs antrasis (maloniai) stebinantis dalykas: irgi praktiškai neribota organizatorių tolerancija ir draugiškumas kitų „gildijų" atstovams. Tekstilės meno kūrėjai neužsidaro savo specialybės rėmuose, o atvirkščiai – difuzijos principu skverbiasi į kitų meno šakų valdas, perimdami technikas ir pritaikydami jas tekstilėje. Drauge noriai įsileisdami į savo parodas kitų sričių kūrėjus ir tokį bendradarbiavimą skatindami. Todėl tekstilės bienalės visada pasižymi netikėtumu, gimstančiu iš atvirumo ir noro suprasti tiek šiuolaikinę tekstilę, tiek (visų pirma) pačius save jos kontekste.
Penktojoje bienalėje dalyvauja apie penkiasdešimt „užprogramuotų egocentrikų", skirtingų kartų, sričių ir stilių autorių. Natūralu, jog kūriniai taipogi nepaprastai skirtingi; visgi būtų nesąžininga nepažymėti, jog didžiausią įspūdį, kad ir kaip keista ir nešiuolaikiška tai atrodytų, daro būtent tradicine technika atlikti gobelenai. Galbūt konceptualumas šįkart nebuvo stiprioji bienalės pusė. Užtat tradiciniai gobelenai, nors jų ir nedaug, tiesiog švyti bendroje ekspozicijoje. Tiesiogine prasme, kaip raudonos spalvos šuoras tekstilės grando Felikso Jakubausko gobelene „Du paraleliniai pasauliai" ar aukso siūlai Danguolės Brogienės „Miesto gatvelių labirinte", žibėdami pramaišiui su gilia mėlyna spalva. Ar tiesiog išsiskiria profesionalumu, kaip Minos Babenskienės architektūriniame gobelene, pavergiančiame savo truikišku linijų ritmu.
Tačiau, žinoma, ne tik jie. „Tekstilė išplėstame lauke", – pasitelksiu Eglės Gandos Bogdanienės darbo pavadinimą, pasiskolintą iš Rosalind Krauss. Ji, toji tekstilė, išsiplečia į instaliacijas, kaip Simono Nekrošiaus lango rėmas, užpildytas pynimu iš kino juostų, Indrajos Kubilytės šiuolaikinės šeimos portretas, redukavęsis į dviejų vienodų, tik skirtingo dydžio rožinių kelnių poras... Į tarpdisciplininius objektus, kaip Rasos Justaitės-Gecevičienės „Iš mano močiutės skrynios", kur baltos keraminės lėkštės atkartoja senovinius liaudiškus siuvinėjimus rišelje, o jos pačios apnertos vąšeliu tikrais siūlais, Karolinos Kunčinaitės „Tavo, mano, mūsų namai", kur realus „svajonių namelis" iš grubaus veltinio atsiduria vis kitame idealizuojamame videopeizaže, per kurį vis bėga pačios autorės atvaizdas, kaip Zitos Inčirauskienės tikras jūreiviškas švarkas, sušildytas siuvinėtais patarimais ir pamokymais esančiam toli jūroje. Į fotografiją, kaip Barboros Gediminaitės „Šviesos kilime", kur šviesos blyksniai virsta siūlais ir sugula į efemerišką purų švytintį kilimą, ar Natalijos Prochorenko kūrinyje „Litovka – rusaitė", viename konceptualiausių darbų, vaizduojančiame ant autorės skruostų atsispaudusius siuvinėtus raštus. Natalija Prochorenko tekstilinėmis priemonėmis iliustruoja buvimą tarp dviejų kultūrų, dviejų kalbų. Abi vienodai svarbios, abi palieka vienodai gilius įspaudus, kuriuos ir fiksuoja fotografija. Į objektus – Martos Vosyliūtės maišelius su drastiškomis MKČ kūrinių parafrazėmis, Jurgos Šarapovos dalgį, suformuotą iš mažulyčių žvėrelių figūrėlių, Violetos Laužonytės „Pelenų laiškus be klaidų" iš vietomis paauksuotos ir pelenuotos rankų darbo popieriaus masės.
Tekstilė turi daug veidų, kaip ir jos kūrėjai. Kiekvieno žvilgsnis į save skirtingas. Tačiau, ko gero, labiausiai graudinantis ir paperkantis šįkart – didžiulis, per visą „Arkos" sieną Indrės Biekšaitės gobelenas. Primenantis tuos didelius senuosius, kuriuos užsakydavo viešosioms erdvėms puošti – nuo Žygimanto Augusto špalerių Žemutinėje pilyje iki Ramutės Jasudytės gobelenų Vilniaus universitete. Tačiau Indrė Biekšaitė išaudė jį todėl, kad norėjo. Nes šiais laikais, kai didžiųjų gobelenų poreikis ir mada praėjo, austi tokį kūrinį yra konceptualu ir gerbtina jau savaime. „Aš audžiu, nes matau prasmę, kurios negaliu išsakyti žodžiais", – sako autorė. Iš siūlų, kuriuos I. Biekšaitei ir tekstilės katedrai dovanojo senieji tekstilės grandai, atsirado keturiasdešimties kvadratinių metrų gobelenas – raudonas, juodas, spalviniu atžvilgiu primenantis B. Žilytės ir A. Steponavičiaus iliustracijas „Pasakai apie narsią Vilniaus mergelę ir galvažudį Žaliabarzdį", atgręžiantis į praeitį, o drauge – nurodantis ir į ateitį. Jei jokios pamotės neverčiamas žmogus metus prasėdi prie didžiulio kūrinio, kaip kokia Arachnė ausdama kasdien po truputėlį – tradicinės tekstilės laukia gera ateitis.
– Ar ji numirė, kai išaudė visą tokį didelį? – klausia mano septynmetė dukra. Nieko panašaus, prunkšdama sakau. Ji jauna, ką tik baigė magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Išaus ir dar daugiau. Kitai bienalei.