Jurgita Ludavičienė. Būtiniausi

Nuotrauka iš asmeninio archyvoJei dabar prisiminčiau vaikystę ir ankstyvąją paauglystę vienu – šaltojo karo –­­ aspektu, tektų pripažinti, kad gyvenimas tada atrodė gana nemalonus ir pavojingas. Mokyklose per privalomąjį karinį ugdymą kaukdami bėgdavom į rūsius, kur buvo „karinio" kabinetas ir šaudykla su automatais. Mokydavomės, kaip pasisiūti kenksmingas medžiagas sulaikantį raištį ant burnos ir nosies, ką daryti, išgirdus staugiant sirenas, kurios reikš, kad ant kažko numetė atominę bombą (čia pat kabodavo plakatai su tuo iki vėmimo įkyrėjusiu „grybu", norom nenorom priverčiančiu prisiminti filmus, eilėraščius ir kitą vaizdinę bei garsinę medžiagą apie Hirosimą ir Nagasakį). Naktimis kartais sapnuodavom karą ir atomines bombas, o prieš užmigdami galvodavom, kaip reikėtų išgyventi jau viskam pasibaigus. Tada kompiuterinių žaidimų, siūlančių dvylika gyvybių, nebuvome matę, todėl atominio karo grėsmė atrodydavo labai tikra, niūri ir neatšaukiama. Kalbėdami girdavomės, kas gudriau pasislėptų ir ko prisineštų į slėptuvę; kad tada, kai vieninteliai išliksime, išlindę iš lentomis uždengtos duobės (primenu, buvome vaikai), galėtume su slaptu išdidumu nužvelgti išdegintą raupsuotą pasaulį ir gyventi toliau.
Estų metalo menininkai Urmas Lüüsas ir Hans-Otto Ojaste – jauni. Ir Sovietų Sąjungos bei JAV šaltasis karas jų tikrai neinspiravo. Tačiau jaunoji karta dabar kaip niekada godžiai mėgaujasi literatūrinėmis distopijomis, fantastiniai filmai labai realistiškai įvairiausiomis versijomis rodo tą pačią mano vaikystės dykynę, kur kaip pūlingos votys išdegintoje žemėje žiojėja dvokiantys urvai, dangus pelenų spalvos, o pasaulis virtęs, priklausomai nuo siužeto, šaltu ir gličiu arba tamsiu ir suskeldėjusiu pragaru. Pasaulis po Apokalipsės. Pasaulio pabaigos siužetai, visokeriopais būdais tiražuojami nuo tūkstantmečių sandūros. Karai, kurie kartais pavojingai priartėja; Bosnija, Afganistanas, Čečėnija. Vietos, kuriose vietinės reikšmės apokalipsė jau įvyko. Lietuvoje, lengviau atsiduskime, dar ne. Tačiau jeigu kartais – jaunieji estai galerijoje AV17 pristato postapokaliptinio pasaulio fragmentus, išreikštus šiuolaikinio metalo meno kalba. Paroda pretenzingu pavadinimu „Tyla tarp žmonijos nuopuolio ir pakilimo" su dar pretenzingesniu aprašymu, teigiančiu, kad post­apokaliptinis pasaulis yra „spiritualistinė egzistencinė plotmė, paremta žmogiškųjų dvasinių vertybių sutaurinimu", iš tiesų kalba apie visiškai paprastus, esminius dalykus. Ir labai paveikia, profesionalia ir šiuolaikiška kalba.
Jaunieji menininkai, iš savo vardų ir pavardžių sudarę ironiškai skambantį grupės pavadinimą „Urmas Ott" (ne veltui teksto pradžioje užsimenu apie sovietinius laikus. Jei nepamenate, Urmas Ottas buvo ilgametis Estijos televizijos laidų vedėjas, o perestrojkos laikais jo laidos buvo transliuojamos ir visoje Sovietų Sąjungoje), plėtoja įvairiapusę veiklą. Jie kuria muziką, kinetines instaliacijas, drauge su grupe „Postinstrumentum" apjungdami į vieną visumą garsą, vaizdą ir erdvę. Tačiau jų kuriamų eksperimentinės muzikos, instaliacijų, site specific darbų centras ir šerdis –­ metalo menas. Jau spėję surengti tris asmenines parodas Estijoje, dabar Vilniuje, AV17 jie atrodo lyg nuolatinė ekspozicija. Galerijos erdvė su rūsiu, viena vertus, pasiduodanti kaitai ir priverčianti autorius kiekvieną kartą ne išdėlioti darbus į vitrinas (kurių parodinėje erdvėje nėra), bet sukurti konkrečiai parodai būtiną ekspozicinę įrangą. Tą jaunieji estai daro puikiai, dar kartą demonstruodami Talino mokyklos įdiegtą precizišką ir besąlygišką reiklumą kūrinių pateikimui. Nė vienas Talino dailės universitetą baigęs metalo menininkas nepadės savo darbo bet kaip; eksponavimas yra neatsiejama kūrinio dalis, tokia pat svarbi, kaip ir pats darbas.
„Urmas Ott" galerijoje prezentuoja po katastrofos likusio pasaulio fragmentą: į krūvą sukrauti metalinių suoliukų karkasai, uždengti ruberoidu, pro kurį skverbiasi pageltusios žolės kuokštai. Kaip pro suskeldėjusį pasaulio asfaltą, buvusių kelių, kuriomis nebevažinėja jokios mašinos, liekaną. Tačiau šis chaosas suvaldytas ir sąmoningas: suoliukai sukrauti tam, kad ruberoido fone matytume objektus. Juos sunku vadinti juvelyrika, dar sunkiau – aksesuarais, nors iš principo jie, be abejo, tokie yra. Tačiau esminis šių objektų bruožas – būtinumas – paverčia juos neatsiejamais įsivaizduojamos ateities komponentais. Paaiškinsiu. „Urmas Ott" pristato metalinius objektus, kurie yra absoliučiai funkcionalūs, tačiau jų funkcijas galima įvertinti ir juos pagal paskirtį panaudoti tik tada, kai atsiduri pasaulyje po Apokalipsės. Kai technologijos nieko nebereiškia, kai aplinkui – tuštuma ir krūvos likusių nuo civilizacijos šiukšlių, kai visi išradimai, darę mūsų gyvenimą patogesnį ir saugesnį, virto išsilydžiusio plastiko ir laidų gniutulais. Tada jaunieji estai sako: yra esminiai dalykai, reikalingi išgyvenimui. Yra dalykai, kuriuos turėti būtina, kad galėtum tęsti savo egzistenciją ir vėl pradėti kurti pasaulį, kuriame galėtum išgyventi ne tik pats, bet ir tavo palikuonys. Viską, ką turi, nešiesi su savim, pasirengęs sutikti mutacijos paveiktus nežinomus padarus, brautis per plastiko raizgus, nuodingus garus ir radiacijos sužalotus pavidalus. Pažįstama? Iš „Stalkerio", žinoma, kuris, beje, buvo filmuotas Taline. Iš daugybės filmų ir knygų, kuriančių distopinius pasaulius. Taigi: tam pasauliui reikia turėti adatą, kabliuką žvejybai, diržą, prie kurio galėtum prisitvirtinti įvairius kitus reikalingus daiktus – nes rankos turi būti laisvos –­ skiltuvą ugniai įžiebti, šovinių ir gilzių, švilpuką pagalbai iš genties prisišaukti. Tai suprantama: šiame pasaulyje išgyventi galima tik pasitelkus esminius įgūdžius. Prasimanyti maisto – pasigauti, sumedžioti ar sužvejoti (žinoma, nelabai tikėtina, kad radioaktyvūs mutavę gyvūnai tinka maistui, bet tai jau tikriausiai ne „Urmas Ott" rūpestis). Apsiginti. Prisikviesti pagalbą. Susiorientuoti, kad galėtum grįžti į būstinę (tam galerijoje paslaugiai eksponuojamas modifikuotas kompasas ir apyrankė, ant kurios atvaizduotas žemėlapis su svarbiausiais dar išlikusiais keliais). Ir šiek tiek sėklų bei mineralų – kad kai žemė vėl taps tinkama gyvybei, būtų galima pasėti ridikų, pomidorų, kopūstų etc. Ir segė su stabiliojo jodo ampule, kad skydliaukėje nesikauptų radioaktyvusis jodas. Ir būtinų organizmui mineralų konteineris; pastaruosius galima naudoti mainams – jei kelyje pasitaikytų būtybių, kurios susigundytų mineralais. Visa tai skamba, viena vertus, kaip vaidmenų žaidimas ar kažkurios iš Strugackių knygos inscenizacija. Tačiau kita vertus –­ ar nepagalvojame kartais, kad išties dingus visiems komfortą suteikiantiems dalykams ir technologijoms, vieninteliai vertingi dalykai ir būtų nebe senelės briliantai, o sėklos. Ir kad peilis daug pravartesnis už nebeveikiantį kompiuterį? Kad technologijų persotintas pasaulis be galo pažeidžiamas ir pakaktų, kad porai valandų dingtų elektra, ir pamatytume, jog mūsų žinių ir galimybių neužtenka net arbatai išsivirti? Ką aš čia. Banalu visa tai. Žinoma, pagalvojote. Ir „Urmas Ott" pagalvojo, bet labai nuoširdžiai – ir drauge ironiškai. Ir kaip tik todėl jų geležiniai bei žalvariniai objektai su sėklomis ir gilzėmis įtikina kur kas labiau, nei ekologinių fanatikų pamokslai. Žvilgsnis į postapokaliptinį pasaulį iš juvelyrinės pusės primena apie būtiniausius dalykus: kad ir kokie turtingi būtume, vis tiek teturime tik pačius save. Tik tai, ką mokame, galime ir žinome patys. Ir kad bet kurią akimirką galime atsidurti urve, nuogi ir be „Vikipedijos". O aplink bus radioaktyvi dykynė.

„Urmas Ott“ grupė. „Mineralų konteineris“, 2012. „Urmas Ott“ nuotrauka