Kaip atrodo muzika Amerikoje? Pokalbis su Shane’u Lavalette’u

Kauno fotografijos galerijoje iki vasario 26 d. veikia amerikiečių menininko Shane’o Lavalette’o paroda „One Sun, One Shadow“ („Viena saulė, vienas šešėlis“). Menininkas taip pat yra nepriklausomas fotografijos albumų leidėjas ir kylančius įvairių šalių menininkus remiančios fotografijos rezidencijos „Light Work“ Sirakūzuose, JAV, direktorius.

Shane Lavalette. Iš serijos „One Sun, One Shadow“

Kaip tu ir tavo paroda atsidūrėte visai kitame pasaulio gale?

Tikriausiai tai Gintaro (Gintaro Česonio, – U. M.) kaltė. Prieš porą metų buvau Kauno fotografijos galerijos rezidencijoje, kurioje turėjau galimybę peržvelgti savo projektą, redaguoti albumą. Projektą kūriau 2010–2011 m. vasarą keliaudamas automobiliu per JAV pietus. Taigi atvykau čia su daugybe negatyvų, juos skenavau ir atrinkinėjau tinkamus darbus – dažnai tai ir būna sunkiausia užduotis. Nuotraukas atrinkinėjau porą metų. Rezidencija Kaune ir joje nuveiktas darbas man iš tiesų buvo labai svarbūs –­ per dvi savaites padariau tai, ką norėjau matyti. Užsimezgę ryšiai leido sugrįžti ir parodyti ankstesnės veiklos rezultatą.

Esi ne tik fotografas, bet ir kuratorius, fotografijos knygų redaktorius ir leidėjas, „Light Work“ direktorius ir t. t. Nesunku apimti tiek sričių?

Psichologiškai ar įgūdžių prasme tai nėra sunku, nes visos veik­los yra itin susijusios. Blogiau, kad paroje per mažai laiko padaryti viską, ką noriu. Visuomet domėjausi knygomis. Užaugau Vermonte, kur nebuvo daug galerijų, dažnai patinkančius darbus ar menininkus rasdavau albumuose. Persikėlus studijuoti į Bostoną, kilo noras dirbti su fotografais, leisti jų albumus, tokia veik­la man atrodė suprantama ir tinkama. Jaučiuosi gaunantis labai daug iš to, ką darau, nesvarbu, ar kurčiau pats, ar padėčiau kitiems menininkams.

Iš kur kilo parodos „One Sun, One Shadow“ pavadinimas?

Tai frazė, kurią išgirdau gospelo dainoje. Man labai patiko estetinis ir vizualinis jos dualumas: šviesa ir šešėlis. Taip pat tai atliepia mano patirtį keliaujant po Ameriką. Yra šviesioji pusė – gamtos grožis ir netgi paslaptingumas, tačiau yra ir tamsioji – vergovė bei kitos problemos. Dualumas leidžia išvengti „aprašymo“. Apie tai kalba ir pats projektas – ruošdamasis keliauti į pietus supratau, kad mano suvokimas apie tą vietą yra stipriai nulemtas muzikos: Old Time, bliuzo bei gospelo. Užaugau JAV šiaurėje ir niekad anksčiau neteko keliauti į kitą kraštą. Vykau ten kaip pašalietis su tam tikromis išankstinėmis nuostatomis. Kai kurie įsivaizdavimai pasitvirtino, tačiau panašumų galima atrasti bet kuriame pasaulio krašte. Dėl šios priežasties ypač įdomu eksponuoti paro­dą Lietuvoje. Visai nesvarbu, ar žmonės yra lankęsi vaizduojamose vietose, ar ne. Paroda kalba apie aplinką, kurioje jautiesi svetimas, tačiau tam tikromis akimirkomis pajauti artumą.

Esi minėjęs, kad tikslas buvo išvengti žymių vietų ar žmonių dokumentavimo. Kaip rinkaisi, kur vykti?

Prieš iškeliaudamas labai daug domėjausi tuo kraštu, tad žinojau vietas ir temas, kurias norėjau tirti. Lankiau vietas, kurias galima pavadinti reikšmingomis muzikiniu (muzikos istorijos) požiūriu: Misisipė, Memfis ir kt. Susitikdavau su muzikos atstovais, tačiau nenorėjau jų dokumentuoti ir kurti bliuzo atlikėjų serijos. Veikiausiai leidau sau atsiverti ir vaizduoti šių temų pakraščius. Kiekviena diena yra pripildyta muzikos, galima žiūrėti į peizažą, portretą ar natiurmortą ir rasti ten muzikalumo. Būtent tai mane domino. Ypač pradėjus derinti fotografijas, stebint jų santykį: ar rezonuoja, ar yra disonanso, ar harmonijos – kaip muzikiniai terminai gali būti pritaikomi vizualinei patirčiai.

Taigi negalėtum teigti, jog kiekviena iš eksponuojamų fotografijų atitinka tam tik­rą dainą?

Ši paroda veikiau yra garsų kombinacija. Fotografija yra kalba, tačiau susieta su muzika įgauna vis kitą skambesį, kurį radęs galiu panaudoti. Gal pasakysiu banalybę, bet visas projektas yra kaip daina. Skirtingai kombinuodamas vaizdus galiu išgauti visiškai kitokius garsus. Netgi šiam projektui išleista knyga ir paroda labai skiriasi. Ritmiškumas atsiranda, pranyksta arba kinta pagal tai, kaip fotografijos išdėstomos. Man tai labai patinka – kaskart galima žaisti ir stebėti pokyčius. Keičiasi ir mano suvokimas bei santykis su fotografijomis – kai kurios jų darytos prieš šešerius metus, o ką bekalbėti apie pačios Amerikos ir jos politinės situacijos pokyčius.

Kaip tave paveikė serijos kūrimas?

Labiau vertinu savo šalį, nors ji – didžiulė ir dar tikrai liko ką pamatyti. Pietūs – mano mylima vieta, lyg tai būtų mano namai. Gajus stereotipas, jog pietiečiai yra itin draugiški ir svetingi. Įsitikinau, jog tai –­ gryna tiesa: keliaudamas nak­vodavau nepažįstamų žmonių namuose. Baigiau seriją jausdamasis kur kas artimesnis plačiąja prasme.

Ar JAV pietų seriją planuoji plėsti toliau?

Ne, šį etapą jau baigiau. Dabar esu susitelkęs į serijos pateikimą publikai ir albumo pristatymą.

 

Kalbėjosi Ugnė Makauskaitė