Mintis rašyti apie laidotuvių fotografiją ėmė bręsti, kai pradėjau tvarkyti mirusio tėvo paliktą negatyvų archyvą. Jį sudarė tik negatyvai, iš viso keli šimtai, iš kurių labai didelė dalis – laidotuvių nuotraukos. Fotojuostos, pilnos svetimų žmonių laidotuvių, sudomino, nors vėliau sužinojau, kad tarp svetimų buvo ir saviškių. Pasirodo, tokiame mirties traukinyje visi supanašėja. Suveikia fotoaparato užraktas, ir visi, svetimi ir savi, numirėliai sugula keliasdešimties metrų ilgio fotojuostos traukinyje. Aplink juos tūkstančiai žiūrovų. Visų įmanomų rūšių gedulingos gėlės – kalijos, tulpės, chrizantemos, kad tik švystelėtų baltumu. Pavasarinėse nuotraukose, ypač kai jos ir taip nespalvotos, net apniukusią dieną vaizdas akinantis. Baltos obelys, baltos gėlės, balti žmonių veidai, baltos numirėlio rankos, net žemėje, atrodo, susigniaužia balti grumstai, dirvožemio miltai, nubyrėjusio tinko sąšlavos. Atrodo, tai šeimų prisiminimų krislai, lyg ir nereikšmingi, bet kažkuo paveikūs.

Fotografija Lietuvoje, tuomet dar buvusioje Rusijos imperijos sudėtyje, atsirado vos buvo išrasta 1839 m., o XIX a. pab., suaktyvėjus fotografams mėgėjams, ypač išpopuliarėjo šeimos fotografijų albumai. Tokius albumus daugelis turi iki šiol, tik šalia fotografijų iš fotoateljė juose daugiau kasdienybės ir buitinio gyvenimo akimirkų, o kartais ir laidotuvių. Pasak Skirmanto Valiulio ir Stanislovo Žvirgždo, „greta kasdieniškų vaizdelių šeimos albume būtini trys momentai: vaiko krikštynos, vestuvės ir senolių laidotuvės“. Tačiau polinkio sudarinėti atskirus laidotuvių albumus nebėra. „Mano seneliai turėjo...“, „Pas draugus mačiau...“ – girdėjau ne kartą, bet pačiam pačiupinėti ar pamatyti albumą, skirtą vien šeimos laidotuvių fotografijoms, neteko. Jos saugiai sudedamos į vokus ir laikomos stalčiuose, spintose, dėžėse, ar bendrų šeimos albumų paskutiniuose puslapiuose. Kai kurie pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, kad fotografijos kadaise buvo kažkur įklijuotos, bet galiausiai išplėštos ir paslėptos vokuose...

Prigimtinė fotografijos funkcija yra užfiksuoti įvykius – įrėminti tikrovę ir ją sustabdyti. Laidotuvių ritua­las yra įvykis, ne mažiau reikšmingas už vestuves ar kitas šeimos šventes, tad fiksuoti ir žmonių gyvenimai, ir mirtys, ir jas lydintys procesai – gedulas ir šeimos bei artimųjų atsisveikinimas su mirusiuoju. Laidotuvių fotografijos pasakojimą būtų galima suskirstyti ir smulkiau. Tai esminiai laidotuvių momentai: fotografavimasis prie karsto, procesijos vaizdavimas, kapo duobė ir tai, kas aplink ją. Bet pats laidojimas yra ryškiausias ir dramatiškiausias fotografinis momentas. Kadrai, kuriuose duobėje ar prie duobės matomas karstas, o aplink – sumišimo ir išgąsčio kupinos laidotuvininkų akys, kone patys paveikiausi. Laidojant svarbu viskas: nuo kunigo šventinamos duobės ir karsto įleidimo žemėn, iki žemės bėrimo rankomis ir karsto užkasimo. Tai emociškai sudėtingi epizodai, kai žmonės paprastai paskendę emocijose, tad noras vėliau prisiminti, kaip visa tai atrodė, koks buvai, ką veikė aplinkiniai, atrodo gana natūralus. Kita vertus, fotografui tenka didelis iššūkis, nes reikia suvaldyti savo emocijas, susitvarkyti su kitų reakcijomis į fotografavimą, o galiausiai su tempu, kai viskas gali trukti labai ilgai ir verksmingai, o kitą sykį nė nespėji užvesti fotoaparato, o žemės grumstai jau nubirę.

Taip jau yra: mechaninė akis ir už jos stovintis fotografas – neutralūs aplinkoje ir pasakoja nebyliai. Fotografas iš dalies nebylus, kadangi visa, ką gali daryti, tik fiksuoti tikrovę laike ir erdvėje spaudydamas mygtuką. Jam pavaldūs tik fotografiniai dalykai: kompozicija, ekspozicija ir t. t. Tuose pasakojimuose kartojasi tam tikri kertiniai momentai. Štai laidotuvių serija be fotografijos prie karsto yra tiesiog neįmanoma. Tai pats dažniausias laidotuvių fotografijos siužetas, kurį charakterizuoti būtų galima atskiru tekstu, tačiau kartu tai emociškai pats neutraliausias momentas, nes prie karsto paprastai fotografuojamasi grupėmis – nuo kelių asmenų iki keliasdešimties. Fotografijos prie karsto labai įvairios tiek kompoziciškai, tiek nuotaika, tiek daugeliu kitų veiksnių. Svarbu, kad šio tipo laidotuvių fotografijas žmonės paprastai saugo labiausiai ir tokių namuose turi daugiausiai.

1955 m. sausio 13 d. fotografija (Nr. 1) padaryta kieme, prie namo, kur visi sustoję bendram portretui prie karsto. Kadras atrodo kažkuo nepatogus, kaip visuomet dėmesį prikausto vaikai ir sumišę jų žvilgsniai. Labiausiai stebina antra fotografijos pusė su įrašu: „Prisiminimui. / Nors kūnas ir kaulai / Žemelėj supus / O šitas paveikslas / Amžinai jums bus. / Nuo artimųjų ir giminių. 1955. I. 13.“ Ši fotografija tik­riausiai buvo siųsta paštu su tokiu palinkėjimu tiems, kurie negalėjo atvykti į laidotuves.

Karsto nešimas vizualiai nėra toks įdomus, tačiau svarbus momentas. Nufotografuoti laidotuvių procesiją yra sudėtinga ar bent sudėtingiau, nei padaryti charakteringą fotografiją prie karsto. Tai lemia keli veiksniai: nuolatinį judesį gana sunku įdomiai užfiksuoti; monotonija taip pat nėra įdomi nei žiūrovui, nei fotografui. Tačiau procesijos fotografuotos kone dažniausiai. Nedaug karsto nešimo fotografijų yra vertos dėmesio, bet, jei fotografai stengėsi tai fotografuoti, vadinasi, buvo svarbu. Šiandien, laidotuvių fotografavimo tradicijai ir poreikiui itin nublankus, procesijos nebefotografuojamos, žmonės pasitenkina viena kita fotografija prie karsto ar kapinėse.

Neretai fotografijose prie laidojimui iškastos duobės labiausiai koncentruojamasi į žmonių reakcijas, o ne į duobės faktą. Tada artimieji suvokia, kad medinį sarkofagą, kuriame guli jų mylėtas ir pažinotas kūnas, kadaise buvęs tėvu, motina, broliu, seserimi ar kuo kitu, tuoj paslėps žemė ir tai paskutinis kartas, kai mato ar prisimena kūną jau uždarame karste. Dažnai tokie momentai jautrūs ir greičiausiai todėl šio siužeto fotografijų nėra itin daug. Kalbėdamas apie tokias fotografijas privalau priminti latvio Andrejo Granto žodžius iš S. Valiulio ir S. Žvirgždo knygos „Fotografijos slėpiniai“, kad Henri Cartier-Bressono ir „Magnum“ grupės suformuluotas „lemiamas momentas“ bus aktualus visados, tačiau gerai fotografijai svarbiausia nedalomon visumon sulieti tris elementus – faktą, simbolį ir vaizdą.

Jei lietuviškos laidotuvių fotografijos kada nors išvystų dienos šviesą kaip ekspozicija kokioje nors parodinėje erdvėje, ši fotografija (Nr. 2) turėtų būti tos pa­rodos vizitine kortele. Viename kadre yra susipynę be galo daug veiksnių. Visų pirma, tai yra fotografija prie kapo duobės ir, kaip minėjau anksčiau, svarbiausias dėmesys – aplink duobę esantiems žmonėms. Antra, šalia vieno esminių – duobės – momentų čia yra ir dar vienas, pats rečiausias fotografijose, – t. y. grumstų metimas į duobę atsisveikinant su mirusiuoju. Faktas, kad šioje fotografijoje – laidotuvės, sielvartas, skausmas, liūdesys bei gailestis, yra neginčytinas. Simboliu galima laikyti kryžiaus šešėlį, ir ne bet kur, o duobėje primenantį, kad laidotuvės grįstos krikščioniškąja tradicija. Taip pat simboliška, jog kadras gali būti pavadintas ir autoportretu, nes prie kryžiaus regimas ir fotografo šešėlis. Galiausiai nevalia pamiršti tokių pamatinių techninių fotografijos elementų kaip kompozicija ir šviesa. Kompozicija čia nepriekaištinga, vaizdas išsidalytas į tris registrus: karstas duobėje, ant duobės krašto – žmonių kojos ir dvi rankos, atkartojančios viena kitos judesį kairėje ir dešinėje, žmonių veidai.

 

Nr. 1

 

Visi fotografai pasakoja tą pačią laidotuvių istoriją, seka įvykius, kurie kartojasi kiekvieną kartą, ir fiksuoja momentus, reikšmingus patiems artimiausiems mirusiojo žmonėms. Tačiau vienas sugeba išlikti neutralus, papasakoti viską taip, kaip buvo, pernelyg nesivelti į tvyrančią atmosferą, o kitas panyra į bendrą laidotuvių nuotaiką ir abiejų pasakotojų istorijos vienu metu tampa ir vienodos, ir labai skirtingos.

Laidotuvių fotografijos naratyvas surenkamas iš erdvės, laiko ir veiksmo epizodų, kurie įvairiai pinasi tarpusavyje. Fotografuoti prie karsto galima šarvojimo salėje, namuose, bažnyčios šventoriuje, kapinėse ir t. t., o procesija gali vykti skirtingais metų laikais ar paros metu, skirtingu transportu. Su mirusiuoju atsisveikinama nebūtinai jį bučiuojant artimiesiems ar duobėn metant žemės grumstus, fotografas istoriją gali papasakoti savaip, užbėgti įvykiams už akių, ir laidotuvių fotografija akimirkai gali pasirodyti ne tik įdomi ar graži, bet ir reikalinga.

Laidotuvių fotografija turi savas taisykles ir niuansus, tačiau joje, kaip ir bet kurioje kitoje fotografijoje, veikia bartiškieji punctum. Roland’as Barthes’as knygoje „Camera lucida“ išskiria du veiksnius – studium ir punctum, – verčiančius galvoti apie fotografiją ir ja domėtis.

 

Nr. 2

 

Aptariamose fotografijose ir jų scenografijose studium yra laidotuvės. Tokia fotografija sudomina dėl paties proceso – kartais ji sukrečianti kaip post-mortem nuotraukos, kartais įdomi, nes per fotografijas galima pamatyti ir analizuoti laidotuvių tradicijas, kartais įdomios žmonių emocijos. O punctum kiekvienam skirtingas. Punctum, anot R. Barthes’o, yra tai, kas „sutrikdys studium“. Punctum jis įvardija kaip kažką, kas maloniai sužeidžia, įgelia, palieka mažą įpjovą, bet man priimtiniau galvoti kaip apie tam tik­rą išjudinimą, prilygstantį traukinio judėjimui – kai iš lėto eidamas per studium vagonus imi justi punctum, kuris nebūtinai yra trumpalaikis ir staigus, o gali būti tęstinis, lėtas procesas.

Verta paminėti, kad retkarčiais laidotuvių fotografija išeina iš dokumentinio reportažo ribų ir ima ryškėti meniniai jos bruožai. Trumpiau tariant, punctum, atsitiktinumai laidotuvių fotografijose, dažnai net nukreipiantys dėmesį nuo paties proceso, šios rūšies fotografiją priartina prie meninės, padaro ją įdomesnę.

Vienoje iš fotografijų (Nr. 3) užfiksuota procesija į kapines arba į bažnyčią. Kadre – arklių tempiamas vežimas, karstas, keturios juodos figūros vežime ir pažliugęs kelias su kaimo trobos stogu ir plikomis kelių medžių viršūnėmis. Karstas transportuojant uždarytas, o galvūgalyje, ant dangčio, – „amžino atilsio“ palinkėjimas. Tai vienintelis tokio rakurso procesijos atvaizdas rinkinyje. Abejotina, kad buvo galvojama apie kompoziciją, nors kadras puikiai atskleidžia ilgos ir niūrios kelionės nuotaiką. Tai sunki fotografija – juodulys dešinėje pusėje rodosi toks riebus, o ratai kaimo vieškelyje – tokie plonyčiai, kad išvien su procesijos emociniu triukšmu beveik girdėti medinio vežimo braškėjimas.

 

Nr. 3. Laidotuvės Skirsnemunėje (Jurbarko r.), 1947 m. Autorius nežinomas. Kontaktinis atspaudas iš 6 x 9 cm negatyvo.

 

Su R. Barthes’o punctum ir studium tai jau nebesusiję, tačiau privalu paminėti iš albumų išplėšytas ir atgal į vokus sudėtas fotografijas. Šis momentas svarbus, bylojantis, kad atėjo laikas, kai žmonės nutarė tokioms fotografijoms albumuose vietos nebepalikti. Džiugu, jog šių fotografijų likimas ne toks liūdnas, kaip kitų – sudegusių, išplautų upėse ar kitaip sunaikintų, – ir pasiekė mūsų dienas.