Kateryna Kostenko. Jie buvo nematomi šiuose niūriuose kambariuose

„Man buvo įdomu. Turėjau reikalų su grupe žmonių, su kuriais iki tol labai mažai bendravau; jie buvo neturtingi, jie slėpėsi, jie buvo nematomi žmonės šiuose niūriuose kambariuose.“

Jimas Goldbergas

 

Amerikiečių fotografo Jimo Goldbergo parodoje „Rich and Poor“ („Turtingieji ir vargšai“) Kauno fotografijos galerijoje pristatomas platus fotografijų ir istorijų rinkinys – 50 nespalvotų portretinių nuotraukų, sukurtų San Fransiske per septynerius metus (1977–1985). Fotografijose įrašytos skurdo ir nelygybės, laimės ir liūdesio, neteisybės ir neišvengiamybės istorijos. Autorius bendravo ir atvėrė du visiškai skirtingus pasaulius, tyrinėjo juos skiriančios prarajos gelmes: turtingus didelių, prabangių namų šeimininkus, gyvenančius geriausią gyvenimą, ir pasaulio pamirštus, laikinus viešbučių ir apgriuvusių butų gyventojus, kartais gyvenančius žemiau skurdo ribos. J. Goldbergas svarsto, kaip amerikietiška svajonė tapo mitu, vis dar traukiančiu visuomenę.

J. Goldbergas itin svarbus šiuolaikiniam menui pasauliniame kontekste – jis tapo ne tik vienu iš liudininkų ir pasakotojų, bet ir paveikė, įkvėpė būsimas fotografų kartas. Tekstą fotografas derina su nuotraukomis, renka interviu, tyrimus, palyginimus; vargu ar jį galima vadinti dokumentikos kūrėju, metraštininku ar reporteriu, tačiau serijose į mokslinį lauką jis žvelgia per meno prizmę. Dokumentinė fotografija ir fotožurnalistika ieškojo kažko iš išorės, o J. Goldbergas leidžia žmonėms aprašyti patirtį savais žodžiais, iš vidaus, pasitelkiant fotografiją, kuri kartais sustiprina arba paneigia tai, ką jie pasakė.

 

Paroda „Rich and Poor“. Gintaro Česonio nuotraukos

 

Fotografo meninė praktika išaugo iš didžiųjų XX a. fotožurnalistų, tokių kaip Williamas Eugene’as Smithas ar Walkeris Evansas, socialinės ir dokumentinės fotografijos tradicijos. Šios tradicijos J. Goldbergo kūrybos pradžioje, 7 ir 8 dešimtmečiais, atsidūrė filosofinėje aklavietėje ir geriausiu atveju buvo vadinamos neaiškiomis, o tai kėlė abejonių dėl tikrumo, kurį kartais iškreipdavo socialiniai ir politiniai pokyčiai. Spręsdamas šią problemą ir įveikdamas aklavietę J. Gold­bergas pasitelkia cinema verite metodą, kuriame improvizacija derinama su kamera siekiant atskleisti tiesą arba nušviesti už tikrovės paslėptus objektus, t. y. remiasi iš esmės naratyviniu fotografijos supratimu. Pagrindinė idėja – perteikti daugiau nei vieną tiesą.

Fotografijose užfiksuoti skirtingų amžiaus, rasių, kilmės ir, žinoma, klasių žmonės. Atrodo, visur – kiek­vienoje fotografijoje, kiekviename vaizduojamo asmens komentare – atveriama dialogo su stebėtoju galimybė. Kai kurios nuotraukos įamžina nerimą keliantį gyvenimą motelyje, vieno kambario narvelyje atsilupusiomis sienomis. Kitoje dalyje užfiksuoti prašmatniai apsirengę žmonės, manieringai pozuojantys prabangiuose interjeruose, liudijančiuose priklausymą aukštesnei klasei. Autoriui nebūdingas skausmingas siužetas ir nejudrus, proziškas dėmesys – J. Gold­bergas nešnipinėja žmonių, nesistengia jų užklupti netikėtai, priešingai, jis juos sutinka, nuramina ir jie atsiveria tiek fotografui su kamera, tiek ir žiūrovams. Teksto komponentas liudija nebe tai, kaip juos mato autorius, o jų pačių liudijimus apie save. Pagrindinę serijos dalį sudarantys komentarai žiūrovui apibūdina, kaip veikėjai įstrigo tam tikroje situacijoje, kaip mato savo dabartį ir apie ką svajoja.

 

Paroda „Rich and Poor“. Gintaro Česonio nuotraukos
Paroda „Rich and Poor“. Gintaro Česonio nuotraukos

 

Kaune taip pat eksponuojama dar viena projekto dalis, kurią sudaro dvi lygiagrečiai viena kitai išdėstytos juostos su panoraminėmis San Fransisko gatvių fotografijomis, panašiomis į „Google Street View“ vaizdus. Kiekvienos iš dviejų juostų pabaigoje autorius įdėjo po portretą. Pirmoji juosta veda mus elegantiškomis ir, regis, saugiomis rajono gatvėmis su restauruotais Viktorijos laikų namais, o jos gale matome vidutinio amžiaus baltaodės moters, kuriai šis rajonas gali būti gimtasis, portretus. Ji atrodo pasitikinti savimi ir sėkminga. Antroje veriasi kelias pro reklamomis apklijuotus aptriušusius namus, daugybę vilties nekeliančių žmonių, o pabaigoje pasitinka ne tik portretas, bet ir policijos nuovadoje daryta vidutinio amžiaus vyro nuotrauka. Ji vis dar stipriai reprezentuoja neturtingo miesto mikrorajono bend­ruomenės dalį, kuri neretai priversta eiti nusikaltimų keliu tam, kad išgyventų. J. Goldbergas šių dviejų lygiagrečių pavyzdžiu dar kartą įrodo didžiulį atotrūkį tarp pasekmių ir aplinkybių skurdo ir turto kontekste.


Jimo Goldbergo paroda „Rich and Poor“ Kauno fotografijos galerijoje veikia iki liepos 10 d.


Iš anglų kalbos vertė Gintarė Krasuckaitė


Kateryna Kostenko – Kijevo menų akademijos studentė bei Ukrainos meno arsenalo darbuotoja. Tyrimuose gilinasi į modernųjį ir šiuolaikinį meną bei šiuolaikinę fotografiją.