Kovo ir balandžio Vilniaus parodų apžvalga

Turbūt niekas neprieštaraus, kad visas kovo–balandžio paro­das nukonkuravo garsioji „Individualistų" paroda „garsiojoje" Rotušėje. Tiksliau, visus pretendentus nurungė vienintelis Aloyzo Stasiulevičiaus kūrinys. Tačiau Stasiulevičiaus „hitą" pasiliksiu desertui. O kadangi, norint pamatyti Stasiulevičiaus kūrinį, teko užsukti į Rotušę, žvilgtelėjau ir į parodą.

Pradėsiu iškart nuo Giedriaus Kazimierėno „Košmaro" –­ atleiskite, šita komercinė chaltūra taip mane sukrėtė, kad net pamiršau pasižiūrėti į šio „epo" tikrą pavadinimą. Kazimierėnas tikrai sumanus vyras, beveik „genijus" –­ rado nišą, įtariu, neblogam konjunktūriniam versliukui, ciniškai spekuliuojant tautiniais, patriotiniais jausmais.

Vieną tokią košmarišką chaltūrą jau mačiau šią vasarą Trakų pilyje, į kurią lydėjau užsienietį istoriką. Užsienio svečias tikėjosi profesionalios istorinės ekspozicijos, kadangi šiek tiek domisi senąja Lietuvos ir LDK istorija. Tačiau vos įžengus į pirmąją Trakų pilies ekspozicijų salę, svečio iš užsienio veidas ištįso (žinoma, nemaloniai) beveik tiesiogine žodžio prasme. Galų gale šiaip taip susivaldęs ir atgavęs žadą, jis tesugebėjo manęs paklausti: „Kas tai?" Tai buvo Kazimierėno „šedevras", pavertęs muziejinę ekspoziciją parodija.

Genialiausia ne tik Kazimierėno, tačiau ir kitų į jį panašių dailininkų (kaip antai Tado Gutausko*, Aloyzo Stasiulevičiaus, Antano Beinaravičiaus ir kitų) veikloje yra tai, kad jie taip meistriškai simuliuoja patriotizmą, jog bet koks bandymas suabejoti jų ciniškomis ir / ar infantiliomis chaltūromis traktuojamas kaip Tėvynės išdavystė. Nors juk ne tautiškumu ar Tėvyne abejojama, o bandomas atkreipti dėmesys į komercinį cinizmą ir daugeliu atvejų diletantizmą, dangstomą pseudopatriotiškumu.

Beje, reikia būti sąžiningam ir pripažinti, jog formaliai Kazimierėno kūriniai nėra gryna chaltūra – tikiu, jog į juos įdėta daug kruopštaus darbo, ko gero, Kazimierėnas netgi nuoširdžiai domisi istorija ir bando tam tikrus simbolius užkoduoti savo „epinėse" drobėse. Tačiau jei širdyje esi komersantas, tai toks ir liksi. Kazimierėno „epinius" kūrinius galima būtų suvokti kaip (komercijos) bibliją mažaraščiams, jei pastaruosius suvoktume kaip tam tikrą valdininkų kategoriją ir tam tikrą inteligentijos dalį. Galbūt kaip tik todėl Kazimierėnas bando savo „epinius" kūrinius pritempti prie pseudobizantiškos ar pseudogotiškos manieros, kartu stebėtinai primenančios sovietmečio „Šluotos" žurnalo karikatūrų stilistiką. Sakyčiau, Kazimierėnas –­ grynas postmodernistas!

Nors galbūt aš lemtingai klystu ir Kazimierėnas Lietuvos pilis aprūpina „epinėmis istorinėmis" drobėmis grynai iš altruistinių paskatų – Dievo ir Lietuvos vardu keliauja iš pilies į pilį tarsi vienuolis ir dirba už sriubos dubenį ir duonos kriaukšlę?!

Juk jei dirbi Tėvynei, tai gali savo kūrinius jai ir dovanoti. Prisiminkime kad ir XIX a. gabų tapytoją Mykolą Elvyrą Andriolį, kuris, net nebūdamas lietuvis, Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrai bazilikai 1891–1892 m. nutapė keturiolika altorinių paveikslų, paprašęs sumokėti tik už drobę ir dažus! Tačiau, ko gero, talentas yra įpareigojimas ir kartu prakeiksmas. O vidutinybės tokių moralinių kolizijų nejaučia. Antai sovietmečiu mėgęs tapyti BAM'o statybas, Beinaravičius už kiekvieną savo tapytą „Žalgirio mūšį" išlupa iš Tėvynės (institucijų) po 30–40 tūkstančių litų... Trečdalis nacionalinės premijos!

Taigi, grįžtant prie socialinės potekstės, reikia pasakyti, kad šioje „Individualistų" parodoje tiesiog trenkte trenkia veidmainiška konjunktūra. Jei parodos anotacijoje sakoma, kad „Individualistai" neperžengia tos ribos, už kurios prasideda žmogiškos prigimties neigimas, dvasinio ištuštėjimo erdvė, tai aš teigčiau priešingai –­ parodą žemyn tempia Kazimierėno, Beinaravičiaus, Kliaugos, Stasiulevičiaus prastai vaidinamas „patriotizmas" ir apsimestinis šventeiviškumas, o likusios daugumos parodos dalyvių kūriniai diletantiški, lėkšti ir visiškai tušti.

Paprastai sakant, šioje parodoje nosį riečia sovietinė smarvė. Akivaizdžiai ilgimasi anų „gerų laikų". Skirtumas tik tas, kad Spalio švenčių demonstracijas, Lenino, raudonųjų pogrindininkų portretus pakeitė nukryžiuotieji ir LDK kunigaikščiai.

Tačiau keisčiausia tai, kad sovietmečiu daugelis paro­dos dalyvių veidmainiavo kur kas įtikimiau – tiek Spalio švenčių demonstracijos, tiek BAM'o ar Vilniaus naujųjų rajonų statybos buvo vaizduojamos kur kas nuoširdžiau ir entuziastingiau, o dabar vaizduojami kunigaikščiai ir kita tautinė patetika daugelio „Individualistų" kūriniuose, nežinau kodėl, atrodo nenuoširdi, kur kas labiau dirbtinė, akivaizdžiai pritempta...

Taigi, parodoje susimaišę naivumas, cinizmas ir verslumas, deja, visą parodą nutempia žemyn. Todėl nuoširdžiai atsiprašau tų „Individualistų", kurie šioje parodoje nesistengia dirbtinai ir neskaniai politikuoti naudodami sovietines klišes; nesimuša į krūtinę plėšriai savindamiesi „kankinių" ir „tikrųjų tautinių vertybių" saugotojų titulus, o tiesiog vis dar bando kurti vis dar neblogą, daugiau ar mažiau tradicinę lyrinę ekspresionistinę tapybą –­ Raimundo Savicko (taip, jo tapyba komercinė, tačiau kultūringa, neapsimetinėjanti tuo, kuo nėra), Jono Čeponio, Romualdo Lankausko, Ričardo Bartkevičiaus. Atsiprašau, jei nepaminėjau dar vieno kito.

Tačiau po atsiprašymo iškart iškyla retorinis klausimas –­ ką šitie tapytojai veikia tokiose parodose? Kodėl tokiose žemo lygio parodose eksponuojama Augustino Savicko tapyba? Ką čia veikia Ričardas Bartkevičius, dar neseniai pretendavęs į išskirtinę vietą mūsų tradicinės tapybos interpretatorių gretose? Kodėl reikia valkioti savo kūrybą po visokias ambasadas ir neaiškaus plauko parodas? Apsimoka komerciškai? Galbūt.

Tačiau pats Bartkevičius kažkada yra sakęs, kad talentas yra nuo Dievo, pinigai – irgi. Tačiau ne visada duodama ir tas, ir tas kartu. Ričardai, tavo tapyba nebuvo ir niekada nebus tokia vulgariai turginė ar „ambasadinė" kaip Malinausko „marinizmas" ar kokios Gražinos Vitartaitės komercinės saldokos ir lėkštokos kompozicijos. Tai kuriems galams į tokius „kolegas" lygiuotis? Kuriems galams apgaudinėti Dievą, sukčiauti ir maivytis prieš jį? Juk jei negerbi pats savęs, kiti irgi negerbs... Žinoma, tobulų nėra –­ aš pats irgi ne šventasis...

Čia reikėtų atkreipti dėmesį dar į vieną svarbų aspektą. Stasiulevičius su kai kuriais „bendražygiais" teigia tęsiantis arsininkų tradicijas. Tačiau taip nėra. Toks reprezentacinis oficialusis stilius, kitaip sakant, nusaldinta pakazucha, būdinga Stasiulevičiaus, Kazimierėno, Beinaravičiaus „patriotizmo" versijai (deja, labai kenkiančiai „Individualistų" parodai, jų ir taip prastam įvaizdžiui), nebuvo būdinga arsininkams. Jei prisimintume tarpukarį ir, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo portretų ikonografiją, kitą panašią reprezentacinę tematiką, tai reikėtų minėti Petrą Kalpoką, Adomą Varną, Leonardą Kazoką, Joną Mackevičių, Juozą Ignatavičių, Apolinarą Šimkūną, Jurgį Juodį ir kt.

Arsininkų pavardžių tarp jų nerastume. Galbūt galima būtų prisiminti vieno arsininkų įkvėpėjo Justino Vienožinskio 1929 m. tapytą Vytauto Didžiojo portretą. Galbūt kas nors ir iš arsininkų yra bandęs užsidirbti litą kitą panašiu būdu. Vis dėlto ketvirtojo dešimtmečio pradžioje arsininkai kaip tik ir sukilo prieš tokį kiek sekloką, paviršutinišką, perdėm konjunktūrišką ir sukomercialėjusį tautiškumo dailėje supratimą. Dar kartą noriu pabrėžti, kad arsininkai sukilo ne prieš pačią tautiškumo ar istoriškumo idėją, bet prieš šios idėjos profanavimą, banalinimą, virtimą diletantizmu ir redukavimą į konjunktūrą ir vulgarią komerciją.

Arsininkai siekė prisikasti iki archajiškų tautiškumo ir istoriškumo šaknų, galima sakyti, tą archajiškumą modernizmo kontekste atrasti jau pačiose spalvinėse kalbos, ekspresyvumo giluminėse struktūrose. O reprezentacinės komercinės dailės atstovai tenkinosi paviršutinišku iliustratyvumu. Arsininkai kaip tik stengėsi apvalyti tautiškumo idėją nuo tuo metu dominavusio melo, neslėpkime, įsimetusio į didžiųjų kunigaikščių portretus ir batalinių scenų vaizdavimą.

Todėl tokie dailininkai, kaip Petras Kalpokas, Adomas Varnas ir kiti, aršiai puolė arsininkus visokiomis „peticijomis" ir skundais Švietimo ministerijai, vadindami „destruktyviu menu" ir panašiai. Tai, kad kai kuriuos atskirus arsininkų tapybos bruožus XX a. šeštame-septintame dešimtmečiais gana paviršutiniškai parėmė kai kurie sovietiniai dailininkai, dar nesuteikia jiems teisės savintis „Ars" pasaulėžiūrą.

Todėl Stasiulevičius, Kazimierėnas, Beinaravičius ir kiti panašios pakraipos dailininkai tiesiog galėtų aiškiai pasakyti, jog orientuojasi ne į jų kūrybai gana svetimus ir tolimus arsininkus, o į oficialiosios konjunktūrinės reprezentacinės tapybos „tradiciją", kuriai atstovauja Varnas, Kalpokas, Mackevičius ir kt. Ji, pakoregavus turinį, tiks­liau – pakeitus kitais veikėjais, klestėjo ir sovietmečiu. Ši tradicija savita, įdomi ir verta išsamių sociologinių ir ideologinių studijų.

Ir nors kai kuriuos „Individualistus" galima būtų su išlygomis pavadinti arsininkų tradicijų tęsėjais, būtų sąžininga pripažinti tikrąsias įtakas, kad mažiau dailės istorijos užkulisiuose nusimanantys žmonės nebūtų klaidinami. Reikėtų aiškiai ir viešai pasakyti, jog tam tikri dailininkai tiesiog yra užėmę tam tikrą verslo dailėje nišą ir į ją nenori įsileisti pašalinių. Vyksta stumdymasis prie lovio.

Taigi galų gale priartėjome prie deserto – Aloyzo Stasiulevičiaus kūrinių. Stasiulevičius paskutiniu metu ištobulino įdomią kūrybinę taktiką –­ kepa kūrinius su Jėzumi Kristumi tarsi blynus. Maža to, jis tuos paveiks­lus su Kristumi – einančiu, gulinčiu, stovinčiu, nukryžiuotu, čiuožiančiu (Stasiulevičius tai vadina „einantis vandeniu") –­ grupuoja į savotiškas kompozicijas ir išeina tarsi komiksai, tačiau padaryti neva sovietine-modernistine stilistika. Reikia pripažinti, kad Stasiulevičius tikrai įdomiai sukergia sovietinį modernizmą su ironiškomis postmodernistinėmis taktikomis, taip subtiliai pašiepdamas krikščioniškąsias vertybes. Savo tapyboje jas meistriškai paverčia efektingais, bet pigiais triukais, taigi – klišėmis. Sakyčiau, Stasiulevičius, kaip ir Kazimierėnas, yra neblogas postmodernistas.

Šių komiksų centre įkomponuotas Stasiulevičiaus paveikslas, kuris vadinasi „Kristus išvaro postmodernistus iš šventyklos" (2014). Paveikslo centre stovi stilizuota žmogysta – tai, suprask, Kristus. Aplink šią žmogystą virsta į šalis, rangosi, ropoja keturpėsti „postmodernistai". Šie postmodenistai sukonkretinti (įklijuoti veidai iš spaudos) –­ dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius, dailės kritikės, dailėtyrininkės Laima Kreivytė, Elona Lubytė, menininkas Artūras Raila, na, ir Jūsų nuolankusis tarnas – Kęstutis Šapoka. Tiesa, man buvo staigmena, kad buvau priskirtas prie „postmodernistų" (kad ir ką tai reikštų), nes esu užkietėjęs modernistas, maža to –­ tradicionalistas, tikintis, kad egzistuoja Tikrosios vertybės.

Žiūrint paviršutiniškai, paveikslo fabula aiški – Kristus išvaro iš šventyklos netikėlius prekeivius. Andriuškevičius turbūt pateko tarp jų dar XX a. 10 dešimtmetyje, kai „atsižadėjo" tradicionalistų, Kreivytė buvo pasmerkta, savaime aišku, dėl kovos už lygias lyčių galimybes ir seksualinių mažumų teises. Elona Lubytė „dievą" užrūstino nuožmiai gindama Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką", kurią visi labiau žino kaip „Vamzdį". Artūras Raila į juoduosius sąrašus pakliuvo dėl M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių peržiūros videoįrašo „Mergaitė nekalta", ir šis įrašas nežinia kodėl kai kuriems vyresnės kartos dailininkams tapo „blogio ašimi". Už ką buvau „pasmerktas" aš, nesuprantu, nes nieko blogo niekam nesu padaręs, galima sakyti – nekaltas avinėlis... Bet vis tiek esu pamalonintas, kad atsidūriau tokioje garbingoje kompanijoje ir dar šalia Kristaus!

Vienas iš postmodernistų neidentifikuotas. Matyt, Stasiulevičius kol kas neturi kandidatų arba dvejoja, kuris bus prasikaltęs žmonijai labiau... Kur kas svarbesnis yra Kristus, kuris irgi nepersonifikuojamas – lieka tarsi anoniminiu. Čia Stasiulevičius netikėtai susikuklino, nes niekam nekyla abejonių, kas yra tas tikrasis Kristus paveiksle. Mums gali padėti etiketė šalia paveikslo su autoriaus pavarde ir kūrinio pavadinimu. Tarp autoriaus pavardės ir kūrinio pavadinimo nebuvo nei taško, nei kablelio, nei kabučių. Todėl pavadinimą galėtume skaityti ir suprasti taip –­ „A. Stasiulevičius Kristus (arba Stasiulevičius-Kristus) išvaro postmodernistus iš šventyklos".

Kitas įdomus aspektas yra tas, kad postmodernistų kūnai aplipę doleriais (tik Raila aplipęs rubliais). Pagal akivaizdžiąją fabulą išeitų, kad Kristus išvaro iš šventyklos sukomercialėjusius netikėlius ir išvalo, atstato šventyklos dvasinę aurą. Tačiau paslėptoji prasmė sako ką kita – iš tiesų, kiek žinau, nė vienas iš paveiksle pavaizduotų „netikėlių" nėra smarkiai praturtėjęs iš savo kaip dailės kritik(i)ų ar menininko veiklos. Nesu pralobęs ir aš.

Tačiau, remiantis anksčiau išdėstytomis mintimis, galima neblogai pasipinigauti būtent apsimetant patriotu ir išmelžti iš valstybės sektoriaus nemažai pinigų. Todėl, drįsčiau sakyti, būtent tokie dailininkai kaip Kazimierėnas, Beinaravičius ar Stasiulevičius yra tikrieji komersantai ir nesvarbu, kokioje epochoje – sovietmečiu ar dabar. Tai, galima sakyti, yra tikrasis jų pašaukimas. O tam, kad pakeltų suvaidinto patriotizmo kainą, būtina sukurti kokį nors priešą (pvz., Railą) ir pasisavinti „tikrųjų vertybių puoselėtojų" statusą. „Patriotinių" paveiks­lų kainos šokteli kaipmat. Todėl šį Stasiulevičiaus paveikslą galima būtų suprasti kaip simbolizuojantį patį Stasiulevičių (ir kitus jo bendražygius), išvarantį iš turgaus (ar pelningo valstybinio sektoriaus rinkos – ją Stasiulevičius ir supranta kaip „šventyklą") potencialius konkurentus, be leidimo bandančius pasisavinti tam tikrą dalį pelno – be leidimo įsibrauti į jau užimtą rinką.

Žinoma, jei sakytume, kad doleriais ir rubliais aplipę „postmodernistai" yra trisdešimties auksinių – išdavimo ar tarnavimo kokiam nors kapitalui – simbolis, sakyčiau, metafora kiek taiklesnė. Tačiau vėlgi, lyginant su minėtų pseudopatriotų komerciniu ciniškumu, smarkiai pritempta ir lygiai tiek pat taikytina pačiam maestro Stasiulevičiui.

Tačiau, kad ir kaip būtų, šis paveiks­las atperka visą pa­rodos beviltiškumą. Ko gero, tai pirmas ir vienintelis nuoširdus Stasiulevičiaus paveikslas po nepriklausomybės atgavimo. O tai, kad Stasiulevičius nebijo viešai stoti į kovą su įsivaizduojamais priešais, demaskuoti menamus netikėlius, vis dėlto yra gerbtinas dalykas. Šis kūrinys – tikrai įdomus institucinės kritikos, t. y. postmodernistinio meno, pavyzdys.
Taigi apibendrinant galima sakyti, kad jokiomis „vertybėmis" šioje paro­doje net nekvepia – akis bado veidmainiavimas, apsimestinis šventeiviškumas ir komerciją dangstantis pseudopatriotizmas. O didžiosios dalies „grynosios estetikos" atstovų tapyba diletantiška ir infantili. Visa tai gožia retus geresnius tapybos pavyzdžius. Todėl savo dvidešimtmečio parodoje „Individualistai", užuot reprezentavę arsininkų ar kokias nors kitas tradicijas, jas tiesiog kompromituoja.

* Tiesą sakant, aš, nors dar būdamas paauglys, irgi stovėjau Baltijos kelyje ir, nors tuo metu dar iki galo nesuvokiau tos akcijos svarbos ir simbolinės įkrovos, dabar Tado Gutausko „Vienybės sieną" (beje, stebėtinai primenančią sovietmečio viešųjų tualetų sienas) suprantu kaip spjūvį man ir kitiems tenai buvusiems į veidą. Toks prekinis ir suchaltūrintas diletantiškas „monumentas" yra tiesioginis pasityčiojimas iš mūsų Nepriklausomybės. Deja, dažnai prie naujosios (kaip ir sovietinės) konjunktūros sugeba prasibrauti „dailininkai" (kalbu apie vaizduojamuosius menus), kurie yra landūs vadybininkai, tačiau prasti menininkai. Tai tapę beveik aksioma.

Giedriaus Kazimierėno „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų – Raudonųjų vandenų" – čia