Prieš daugiau nei dvidešimt metų Alfonsas Andriuškevičius viename žinomiausių savo tekstų chirurgo tikslumu padalijo lietuvių tapybos „kūną" į dvi dalis, t. y. į „dienos" ir „nakties" tapybą. Pamenate, „nakties" tapytojams priskyręs įvairių kartų lietuvių menininkus – Valentiną Antanavičių, Joną Gasiūną, Arvydą Šaltenį, Šarūną Sauką, Vincą Kisarauską, Mindaugą Skudutį ir daugelį kitų, jis rašė, kad gana skirtingą jų kūrybą labiausiai vienija antropomorfiniai vaizdiniai, perteikti ekspresionistine, siurrealistine, dadaistine plastine kalba. Žvelgdami į neseną lietuvių grafikos istoriją per panašią prizmę, „nakties" grafikos kategorijai neabejotinai priskirtume ir Alfredos Venslovaitės-Gintalienės kūrybą. XX a. aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais sukūrusi reikšmingus estampų ciklus, vėliau grafikė „pritilo". Matyt, menininkę įtraukė gyvenimiškų aplinkybių rutina ir kiek mažiau visuomenei matomi kūrybiniai darbai. Tačiau galerijoje „Kairė-dešinė" neseniai surengta retrospektyvinė jos kūrybos paroda „Pilnaties miestai" be­sąlygiškai įtikina profesionalumu, meistriškumu, žavi sudėtingu, daugiaplaniu siurrealistinių vizijų pasauliu, lietuvių dailėje beveik neturinčiu sau lygių. Atlikimo požiūriu šios menininkės kūryba taip pat išsiskiria –­ ji kūrė daugiausia litografijos technika, kuri mūsų dienomis naudojama nedažnai, drąsiai imdamasi ir pačios sudėtingiausios raižybos – tiesiai ant litografinio akmens klišės. O ir oforto, akvatintos technikas A.Vens­lovaitė-Gintalienė geba įjungti taip, kad aštri, ritminga štricho linija ar padūmavusi, netvari akvatintos dėmė tik sustiprina paslaptingas, mistines estampų nuotaikas.

Ši grafikė kūryboje nuosekliai cituoja įvairių epochų simbolius ir kuria naujus, o kartu varijuoja amžinas klasikines dailės istorijos temas. Jos grafika – kiek manieringa, puošni, tačiau rafinuota ir elegantiška. Siurrealistinės prigimties vaizdiniai šakojasi į skirtingas pasakojimo kryptis – tai bibliniai, mitologiniai motyvai ir autorės vaizduotėje gimę pavidalai.

A. Venslovaitės-Gintalienės grafikos lakštuose veiksmas visada vyksta tamsoje, dažnai – mėnesienos gaubiamose sutemose. Nepaisant to, ši „naktinė" grafika, skirtingai nuo legendinės lietuvių tapybos vyrijos, atstovauja ne tiek tamsiajai pasaulio bei žmogaus prigimties pusei, kiek perteikia naktį kaip ypatingą realybės metamorfozę. Šis paros metas menininkei yra tarsi langas į fantazijų ir vizijų pasaulį arba ezoterinis gyvybės lopšys, lyg paslaptinga būtybė alsuojantis bekraštis Kosmosas. Nepaisant vizionieriškos A. Venslovaitės-Gintalienės grafikos prigimties, sutemų laikas jai yra ir objektyvus fizikinis reiškinys, tikrovei suteikiantis keistų, baugių, pranašiškų pavidalų ir formų, akylam stebėtojui galintis atverti daug paslapčių. Ramutė Rachlevičiūtė, dailininkės kūrybos pasaulius pavadinusi mėnesienos miestais-lunapoliais ir kol kas vienintelė išsamiai nagrinėjusi jos kūrybą (straipsnyje „Alfredos Venslovaitės-Gintalienės lunapoliai"), regi labai „žemiškas" tokio pasaulėvaizdžio šaknis. Dailėtyrininkės kalbinta kūrėja pasakoja, kad naktiniame danguje ieškodavusi ne poezijos, o savųjų šaknų... Pasirodo, abu A. Venslovaitės-Gintalienės tėvai buvo meteorologai, „jos mama, žiūrėdama į naktinį dangų, berdavo planetų ir žvaigždžių pavadinimus kaip kitos moterys savo darželio gėlių vardus" (iš minėto R. Rachlevičiūtės straipsnio). Savo estampų formas įtaigiai antropomorfizuodama, kaip ir „naktiniai" mūsų tapytojai, kartu ji gausiai improvizavo ir kitomis – gyvūnų, architektūros elementų formomis.

Nepaisant racionalių kūrybos paskatų, dailininkei ne mažiau svarbu poetinė metafora, simbolis, daugia­prasmiai ženklai. Ji drąsiai ir nebanaliai varijuoja simbolizmo dailės kalbą, netikėtai įkvėpdama gyvybės statiniams, skulptūroms, o žmogaus egzistencijos dramas perteikdama per iškalbingą paukščio siluetą, dantytų uolų peizažą ar paslaptingame tamsos mieste glūdinčią gyvastį. Žmogaus būties klajones, atpirkimą, išsivadavimą iš nuodėmių atspindi ciklas „Bandymas pakilti" (1981, I–V, ofortas), kur sparnuotos būtybės vaizduojamos niūrių kalnų viršūnėse.

Puikūs dailės istorijos parafrazių pavyzdžiai – litografija „Pavasaris prie miesto vartų" (1983) ir diptikas „Karo baisumai" (1985, litografija). Pirmojoje litografijoje stilizuota kaukė arba Pavasario įsikūnijimas nepaprastai primena manierizmo epochos architektūrinę detalę – satyrų, faunų veidais apie XVI a. vidurį Vakarų Europoje puošti fontanai, pastatų portalai, langų nišos. Panaši yra ir parodos tituliniu kūriniu tapusi litografija „Žmogaus portretas" (1981), kurioje baltas marmurinis skulptūros veidas – tai žlugusios civilizacijos, yrančio miesto ženklas. Šį nebylų personažą-sfinksą menininkė simboliškai „karūnuoja" didingomis griūvančių rūmų arkadomis. Antroji litografija „Karo baisumai" – Goyos „Kapričių" replika – liudija dėmesingą dailininkės žvilgsnį į senąją dailę ir savitą blogio, karo grėsmės perteikimą. Vienos iš diptiko kompozicijų centre pūpso kiaušinis, iš kurio ritasi ne paukštis, o atgrasus karo demonas. Neramiose, tarsi liepsnos liežuviai besiplaikstančiose formose ryškėja ginkluotų kareivių siluetai. Jie tyliai taikosi į nematomą priešą... Čia aiškiai perskaitome dailininkės mintį, įvairiai besikartojančią visoje jos kūryboje, – nauja, beužgimstanti gyvybė, kaip ir visa gamta, – tai nebūtinai vien gėris ir idilė. Gamta gali būti baisi ir negailestinga, o gyvybė ir mirtis neatskiriamai susipina. Estampe „Lizdas" (ofortas, akvatinta, 1983), išsiskiriančiame baugiu tamsių, ekspresyvių formų knibždėjimu, darosi nebeaišku, ar paukščio gūžta –­ tai sakrali gimties vieta, ar atvirkščiai –­ pragaro buveinė.

A. Venslovaitė-Gintalienė nėra vien fantastinio, pasakiško pasaulio regėtoja ir vaizduotoja. Jos grafikoje šmėkšteli ir kai kurie civilizacijos ženklai: automobiliai, traukiniai, lekiantys į paslaptingą, mistinę nakties kelionę, primenantys gigantiškus vabzdžius, savo akimis-lempomis skrodžiančius tamsą. Futuristinių nuojautų kupinas devintojo dešimtmečio pradžios ciklas „Civilizacijų metamorfozės" (1981), kuriame nežinomų kultūrų atplaišos sklando ore, įgauna keisčiausias formas, tampa nesvariomis, labiliomis, tarsi galinčiomis bet kada susijungti į naujus darinius. Menininkę domina ir klasikinė dailės istorijos tematika – cirkas, vaidinimas, teatralizuotas veiksmas. Vaizduodama juokdarius, paslaptingas sutemų būtybes, ji susitelkia ne tiek prie atskirų personažų, kiek prie universalių kompozicijų, šviesotamsos dėsnių, leidžiančių pasiekti maksimalią vaizdo įtampą ir paslaptingumą.

Imdamasi populiarių, neretai ir gerokai nuvalkiotų simbolių, A. Vens­lovaitė-Gintalienė kuria keistus mistinių būtybių hibridus arba joms suteikia neįprastų fizinių, dvasinių galių. Toks yra ir 1981 m. sukurtas estampas „Vienaragis". Su tyrumu bei grakštumu siejama laukinė būtybė, kurią, pasak gausių mitų ir legendų, tegali pagauti tik toks pat skaistuolis, dailininkės vaizdinijoje primena vabalą ar voragyvį, galbūt –­ skorpioną, savo uodegos geluonimi besitaikantį į save patį. Visai kaip Nietzsche's „Zaratust­ros" gyvūnai –­­ erelis ir gyvatė, kurie, kaip pastebi ne vienas filosofo veikalų tyrinėtojas, dažniausiai minimi kartu, tarsi iš tikrųjų būtų vienalytė būtybė ar dvie­jų derinys, papildantis vienas kitą ir taip sukuriantis naują mitinę gyvybės formą.

Grįžtant prie legitimuotos, t. y. jau „parašytos" lietuvių dailės istorijos, pravartu prisiminti, kad svarbiausius „tamsiosios" grafikos aspektus A. And­riuškevičius yra išskyręs pagal vyrų dailininkų kūrybą. Štai Edmundą Saladžių jis pagarbiai vadino „tamsos meistru", o Rimvydą Kepežinską – „tamsios paslapties elegantu". A. Venslovaitės-Gintalienės kūrybos paroda – tai ir iš naujo rašoma dailės istorija su moteriškais vardais, ir geras ekskursas į neseną lietuvių grafikos praeitį.

A. Venslovaitės-Gintalienės „Žmogaus portretas" – čia