× Lina Laura Švedaitė

Lizaveta German ir Marija Lanko galeriją „Naked Room“ Kyjive įkūrė 2018 metais. Artėjančioje meno mugėje „ArtVilnius“ (spalio 7–9 d.) galerijos savininkės pristatys savo idėjas ir menininkę Aleksandrą Kadzevič.

Su L. German kalbamės apie karo įtaką Ukrainos meno pasauliui.

 

Jevheno Nikiforovo nuotrauka

 

Koks meno pasaulis Ukrainoje buvo iki karo?

Meno pasaulis Ukrainoje prieš karą buvo itin vaisingas, kūrė daug įdomių menininkų, tačiau be juos palaikančių institucijų. Ukrainoje iki šiol nėra šiuolaikinio meno muziejaus. Ir tai yra problema. Trūko galerijų su rimtomis programomis. Naujo tipo kolekcininkų tik pradėjo atsirasti – meno rinka tapo demokratiškesnė, prieinama ir ne pačias didžiausias pajamas gaunantiems. Kitaip tariant, menininkų skaičius gerokai viršijo jais galinčių pasirūpinti infrastruktūrų skaičių. Taip pat iki karo įvairūs kūrėjai buvo sėkmingai pradėję integruotis tiek į Vakarų, tiek į Rytų Europos kontekstus – nuo 2017 m. galėjo keliauti be vizos ir šis pokytis turėjo milžinišką įtaką meno raidai Ukrainoje. Anksčiau ukrainiečiai ne visada galėdavo išvažiuoti į meno rezidencijas arba dalyvauti savo kūrinių parodose svetur.

Karui prasidėjus, mūsų meno pasaulis sulaukė labai daug palaikymo, todėl integracija nenutrūko.

Kas jūsų galerijoje vyksta šiandien?

Natūralu, daug verslų Ukrainoje prasidėjus karui buvo priversti nutraukti veiklą. Mūsų galerija taip pat nutraukė savo programą ir vėl atvėrė duris praėjusią gegužę. Šiandien joje vyksta karo laikų meno paroda – eksponuojami archyviniai meno darbai, sukurti per karą ir jį nagrinėjantys. Kadangi mūsų galerija įsikūrusi labai madingoje Kyjivo vietoje, čia susitinka įvairaus amžiaus ir socialinių grupių žmonės, paroda sulaukia daug lankytojų.

Kaip jus pasitiko Venecijos bienalėje?

Venecijos bienalėje pristatėme žinomo menininko Pav­lo Makovo darbą „Fountain of Exhaustion“ („Išsekimo fontanas“). Labai gražus, poetinis ir politinis kūrinis. Jis buvo pasirinktas dar iki karo ir nenešė tiesioginės žinios apie karą, tačiau, jam prasidėjus, tapo stipriu politiniu pareiškimu.

Faktas, Venecijos bienalėje sulaukėme labai daug dėmesio iš pasaulinės žiniasklaidos. Šimtai interviu, reportažų, dokumentiniai filmai. Puikiai suprantame, kad šis dėmesys atsirado ne todėl, kad visi staiga susidomėjo Ukrainos menu, o todėl, kad pasaulį labiau domina, kaip kuriame karo akivaizdoje, kai miestai bombarduojami, šalis uždaryta ir lėktuvo bilieto nenusipirksi. Nors šio dėmesio kaina milžiniška, priėmėme jį pozityviai – tai būdas perduoti žinią.

Įsivaizduoju, kad daugiau dėmesio dabar sulaukia visas Ukrainos meno pasaulis.

Taip, visi Ukrainos menininkai, ir ne tik jie, sulaukia daugiau dėmesio nei iki karo. Įvairios užsienio institucijos nori įvairiais būdais mus palaikyti, tačiau ši pagalba dažniausiai yra trumpalaikė, trumparegiška. Mums šito neužtenka – reikia rimto, ilgalaikio, profiliuoto pagalbos plano. Taip pat Vakarų Europoje dar daug kur palaikomas ir išlaikomas rusų menas. Ši monopolija turi iširti, daugiau dėmesio turi būti skiriama Rytų Europos šalims, pavyzdžiui, Lietuvai ir Ukrainai.

Kokie šiandien geidžiamiausi Ukrainos menininkai tarp kolekcininkų?

Venecijos bienalės dalyvis P. Makovas. Skulptorius Nazaras Bilykas, per karą Kyjive atidaręs savo parodą, labai drąsu.

Ar karas pakeitė jūsų galerijos prioritetus?

Ne, iki karo teikėme pirmenybę profesionaliems menininkams, kuriems trūksta daugiau dėmesio, palaikymo. Kita vertus, šiandien turime veikti už Ukrainos ribų – tęsiame tą pačią veiklą Europoje: dalyvaujame meno mugėse, pristatome savo menininkus ir jų darbus, kurie kalba ne tik apie karą. Tikime, kad šiandien mums itin svarbu kalbėti ir kitomis aktualiomis temomis, parodyti, kad esame gyvi, pulsuojame idėjas.

Kaip, jūsų manymu, Ukrainos meno pasaulis atrodys karui pasibaigus?

Jis bus sudėtingesnis, galbūt bus daugiau menininkių, nes dauguma vyrų turėjo likti. Taip pat daug menininkų dabar yra išsibarstę, gyvena skirtingose kultūrose, neabejoju, kad ši patirtis praturtins jų kūrybą.

Galiausiai tikiuosi, kad Ukraina amžiams apsivalys nuo sovietinio mąstymo liekanų: kritiškai vertinsime savo politikus, kovosime su biurokratija, kaip visuomenė tapsime atviresni ir mažiau konservatyvūs. Pasauliui jau parodėme, kokie esame drąsūs ir kaip mylime laisvę, tikiu, mūsų mene visa tai matysis.

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.