VIDA MAŽRIMIENĖ

Knyga „Barbora Didžiokienė. Mažosios dailininkės prisiminimai“ (VU Lyčių studijų centras, 2011) sukėlė menotyros bangas. Nuostatos, kad literatūriškumas – tai filologų prioritetas, o menotyrininkas privalo kalbėti argumentuota faktų kalba, ištirpo lyg muilo burbulas. Ramutės Rachlevičiūtės parengta knyga apie Barborą Didžiokienę sulaužė tabu, įtikino, kad meno istorijos tyrinėjimams tinka ir epistolinio, memuarinio ar net romano žanrų platumos.

 

Išleisti Eugene’o Delacroix dienoraščiai, Van Gogho laiškai broliui Theo tapo bestseleriais, memuarus spausdino Mstislavas Dobužinskis, Aleksandras Benua, Konstantinas Korovinas, Ana Ostroumova-Lebedeva... Dailininkų archyvai, dienoraščiai, užrašai, albumėliai, saugoti ir slėpti nuo pašalinių akių, vis dažniau atsiduria „auksinių knygų“ lentynėlėje ir įtikinamai, kad įdomiausi faktai slypi tiesioginėje, neparadinėje medžiagoje, atspindinčioje dailininkų išgyvenimus. Tokia palaiminga atmintis paženklino Laimos Laučkaitės knygą apie „ekspresionizmo raitelę“ Marianą Veriovkiną, Mokslų akademijos bibliotekoje autorei aptikus unikalų archyvą. Nenuostabu, kad ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje esantis rusų kilmės dailininkės Varvaros – Barboros Didžiokienės (1896–1976) archyvas jau seniai traukė muziejininkų ir menotyrininkų akį. Kartu pasidomėta ir fonduose esančiais šios dailininkės bei Vlado Didžioko darbais. Tuomet atrodė –­ Barbora taip ir neišsikovojo vietos „po saule“, liko vyro šešėlyje. Šį mitą paneigė Ramutės Rachlevičiūtės sudaryta, 600 puslapių perkopusi knyga apie „mažąją dailininkę“, griaunanti stereotipus apie moterį – menininkę, kitatautę lietuvių šeimos marčią, vaikščiojusią Sankt Peterburgo, Maskvos, Vitebsko, Kijevo, Vilniaus, Kauno gatvėmis, puikiausiai žinojusią, ko ji siekia, kas jai svarbu. Dailininkė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais apsigyveno Lietuvoje, dalyvavo parodose, tapo Dailininkų sąjungos nare, apie jos kūrybą buvo kalbama lietuviškoje spaudoje. Barbora Didžiokienė tapė portretus, kūrė scenografiją, lėles, iliustravo knygas, fiksuodama Kauno dailės ir bohemos asmenybes, piešė šaržus, kortas. Galimybė apie dailininkę papasakoti jos pačios lūpomis ir tapo knygos motto. Knygos sudarytoja, subūrusi entuziastus – Justiną Augustytę, ketverius metus paskyrusią Didžiokienės kūrybos studijoms, Galiną Novopolskają, surinkusią ir atspausdinusią „mažosios dailininkės“ rankraščius, Ireną Miškinienę, triūsusią sudėtinguose vertimų labirintuose, bibliografę Rasą Pukėnienę ir kitus, regis, kartu su Barbora žengė jos vaikystės, jaunystės takais, kentė nepriteklius, jaudinosi dėl ne visad sėkmingai besiklostančių santykių su Vladu Didžioku... Nenuostabu, kad knygą išleido Vilniaus universiteto Lyčių studijų centras. Kam, jei ne šiai institucijai, turėtų rūpėti moters dalia, istorijos laiptuose besi­klostąs menininkės likimas. Trapi, nedidelio ūgio, išraiškingų akių jauna moteris pati modeliuoja ir persiuva savo drabužius, net jos buitis, žvelgianti nuo tapetais išklijuotų sienų, statulėlėmis ir nėriniais puoštų komodų, kupina sentimentalaus moteriškumo. Tokia jaunystės metų Varvara Gorochova, vėliau tapusi Didžiokiene. Įžengusi „į moterystės stotą“, ji taikstosi su vyro netvarkingumu, girtuokliavimu, azartinio lošėjo aistromis, vėliau stojiškai ištveria sūnaus mirtį. Dėl sutuoktinio pakeičia savo tikėjimą, persikrikštija, iš Varvaros tampa Barbora, laikosi lietuviškų papročių, anytos namuose Vilniuje lyg Žemaitės Katrė tampo sunkius bulvių maišus, skalbia visos šeimynos „į brezentą panašius“ storos kaimiškos drobės užvalkalus. Jos atsivežtus, nėriniuotus, dailiai siuvinėtus patalus ir drabužius iš batisto, anytos pavadintus „katės baltiniais“, – tai skaudžiai sugnyba jaunos moters širdį. Vyro nepalaikoma ir neužjaučiama, ji ryžtasi tuos namus palikti. Kai poros keliai jau, atrodo, skiriasi, įsitikini moters altruizmo gelmėmis – Barbora gelbsti Didžioką Vitebske. Kartu su dailininkės prisiminimais gimsta įkvepianti knyga, nušvietusi iki šiol menkai pažįstamos asmenybės egzistenciją, dviejų menininkų, gyvenančių „po vienu stogu“, santykių epopėją, XIX–XX a. kultūrinį ir socialinį palikimą.

Mažosios dailininkės pasakojimai liejasi sraunių vandenų verpetais, trykšta vaizdingais, kartais tragikomiškais prisiminimų purslais. Vargų suspausta, tačiau išdidi carinė Rusija, pilietinis karas, darbas telegrafe, dailės mokslų troškulys... Nespėjai atsitokėti, o jau vaikštai kartu su Varvara Sankt Peterburgo gatvėmis, užsuki į Štiglico meno mokyklą, mėgaujiesi gurmaniškais stabtelėjimais „trečios kategorijos“ restoranuose. „Laisvalaikiu susitikę su Vladu eidavom į muziejuose rengiamas parodas ir į teatrą. Jis dažnai vesdavosi mane į jo pamėgtas smukles ir trečios kategorijos restoranus. Net parodė man smuklę su sodeliu. Prie šios smuklės dalis akmenimis grįsto kiemo buvo aptverta aukšta tvora, o ant fligelio sienos bei ant standžiai iš lentų sukaltos tvoros nupieštas atogrąžų miškas su palmėmis ir lianomis bei beždžionėmis tarp jų. Čia mes užsisakėme „kaimietę keptuvėje“ ir kiaulienos kotletus. „Kaimietė keptuvėje“ –­ tai virtos menkės su daug keptų svogūnų ir padažas iš plaktų kiaušinių, panašus į omletą. Porcijos labai didelės. Kai atnešė sudėtus ant dviejų didelių lėkščių kiaulienos kotletus, buvau baisiausiai nustebinta jų dydžio – kotletas atrodė esąs pusės aršino ilgio. Jau buvau soti „kaimietės“, o čia dar tie riebūs kepti apvolioti džiūvėsėliais kotletai su visu kalnu keptų bulvių ir didžiuliu agurku“, – pasakoja Varvara. Vargais negalais įveikusi ketvirtį kotleto, mergina nuo Didžioko gauna barti („Pinigai sumokėti, palikti negalima“). Vyras be ceremonijų susiverčia Varios maistą į savo lėkštę, dar užsisakydamas ir dvi porcijas arbatos. Nors valgė iš sidabrinių indų, Varvarą glumino aplinkui sėdintys krovinių ir keleivių vežikai, ši aplinka, anot jos – tai „galas jos reputacijai“. Didžiokas pasižada nupirkti bilietus į operą ir nuvesti ją į geresnį restoraną. Ten vėlgi –­ sidabriniai indai, didelės porcijos –­ aristokratiškai graudi tuometės Rusijos mozaika. Pastabus Varvaros žvilgsnis fiksuoja ir kitas aplinkos detales: žmonių tipažus, aprangos detales, figūrų proporcijas, siluetus, audinių raštų ir spalvų derinius. (Ar ne Jolitos Skablauskaitės romanų personažų aprašymo perliukai?)

Vladas Didžiokas. Barboros Didžiokienės portretas.
1923–1924. Popierius, litografija.

Pasakodama apie save, Varvara „tapo“ ir Didžioko portretą. Taip sužinome apie jo muzikos pomėgį, gebėjimus dainuoti visas boso partijas iš Šaliapino repertuaro. Kol mergina nėra pernelyg įsimylėjusi, jai pavyksta kurti neidealizuotą bičiulio portretą. Atėjusi aplankyti sergančio Didžioko, ji mato po lova kalnus visokio šlamšto: mėtosi nešvarios kojinės, buteliai nuo dažų skiediklio, sulaužyti teptukai, kiauri batai... Kita vertus, gerosios draugo savybės merginą pavergia labiau: „Be jokios abejonės, buvo originalus žmogus, nusimanė apie meną, išmanė stilius, labai mėgo muziką, teatrą, (...) dainavo jau ne kaip mėgėjas, o kaip artistas...“ Iš dailininkės prisiminimų sužinome, kad Didžiokui pritrūkus lėšų vaikščioti į Marijos teatrą, jis įsitaisė vienkartiniu statistu operoje, kurioje dainavo Šaliapinas. Stebėdamas solisto laikyseną, manieras, ir pats svajojo kada nors dainuoti scenoje. Vos nepatraukė Didžioko į konservatoriją, tačiau sužinojęs, jog „Rusijoje labai daug bosų, o su tokiu balsu ir tokia išvaizda sostinėje jis sau kelio neprasiskins“, liko ištikimas dailės mūzai.

Knygoje užtenka vietos ne tik impulsyviems dailininkės pasakojimams, bet ir Didžioko laiškams Barborai, po kuriais pasirašo „amžiams netikša Vladekas“. J. Augustytės straipsnyje nemažai vietos skiriama menininkės kūrinių analizei, tačiau galimybių tyrinėjimams dar yra. Būtų įdomu pažvelgti į B. Didžiokienės ir Leono Baksto teatro dailės paraleles, patyrinėti, kuo dailininkei imponavo Viktoro Vasnecovo kūryba, mat knygoje publikuotas jos darbas „Moteris paukštė“, artimas Vasnecovo kompozicijai „Gamajunas – pranašas paukštis“ (1897). (Beje, Barboros paveiksle nutapytas tas pats mistinis paukštis Gamajunas).

Regis, knygą galėjo vainikuoti vien „Prisiminimai“, tačiau –­ dar ne pabaiga. Padirbėta iš peties. Užteko vietos ir konstruktyviems R. Rachlevičiūtės apibendrinimams, parodų sąvadui, bibliografijai, pavardžių rodyklei, tekstą lydinčioms mokslinėms nuorodoms. Tiesa, dėl knygos apimties neišvengta mažų „duobelių“: pasitaiko pažodinių vertinių iš rusų kalbos: „reikalas tas, kad jau antrą dieną šildymas neveikia“ (viršelio atvartas), „Reikalas tas, kad...“ („Dielo v tom, što“...), „ilgai vilkinamas jos reikalas“ (p. 378) ir kiti. Akylesnis redaktorius būtų pastebėjęs, kad „aršino“ sąvoka skirtinguose puslapiuose aiškinama skirtingai, o knygoje minimai Kolontaj – pirmajai Sovietų Sąjungos ministrei ir ambasadorei, grožio nestokojančiai, ekscentriškai asmenybei, propagavusiai lyties ir emancipacijos laisvę – Lyčių studijų centro globojamoje knygoje galėjo atsirasti ir mokslinė išnaša. Manyčiau, kad mokslinės nuorodos prireiktų ir Didžiokienės minimai grafienei M. K. Teniševai [„kunigaikštienei M. K. Teniševai“ –­ aut. past.] („Kniaginia M. K. Teniševa. Vpiečiatlienija mojej žizni“. 1991, Leningrad) –­­ pagrindinei „Mir Iskusstva“ žurnalo rėmėjai, mecenavusiai Sankt Peterburgo piešimo mokyklą (1894–1904), kurią lankė ir Mstislavas Dobužinskis. Kita vertus, išsamių mokslinių nuorodų knygoje tikrai netrūksta, reikia tik džiaugtis šio leidinio rengėjų kruopštumu ir kantrybe.

Summa summarum – atverstas įdomus dailės istorijos tyrinėjimų puslapis, sukurtas gal net kinematografo vertas menininkės portretas. Kartu su Barboros Didžiokienės (ar Didžiokų) atminimu, galėtų formuotis naujos parodos (temų, žanrų, siužetų – į valias!), ekspedicijos, plenerai, edukaciniai renginiai. Tikėtina, gražus „mažosios dailininkės“ indėlis į mūsų menotyros aruodą sulauks tęsinio –­ antros ir Lietuvai, be abejonės, labai aktualios knygos dalies.