Menas kaip pyragas ir maskuliniškos energijos stoka

Įspūdžiai iš mugės ARTVILNIUS’12

KRISTINA STANČIENĖ

Popmeno ikona Claesas Oldenburgas yra teigęs: „Aš esu už meną, kuris užsimaunamas ir nusimaunamas kaip kelnės, kuriame atsiranda skylių kaip kojinėse, kuris suvalgomas kaip gabalas pyrago arba nusviedžiamas didžiai pasibjaurėjus, tarsi šūdas.“ Meno ir gyvenimo suartinimas labai rūpėjo ir Fluxus ideologui Jurgiui Mačiūnui. Vis tik jiedu (menas su gyvenimu) „susidraugavo“ tik teorijoje –­ manifestuose, dailės krypčių šūkiuose. O tikrovėje šiuolaikiniam menui labai reikia „vertėjo“, tarpininko tarp jo ir publikos... Kaip tik tokiu „vertėju“ kukliame Lietuvos meno pasaulėlyje pretenduoja tapti mugė ARTVILNIUS, šiemet surengta jau trečią kartą.

Žinoma, mugė – tai ir sandėrių vieta. Nors, daugelis spėja, kad sandėrių „liūto dalį“ šiųmetėje mugėje sudarė Modernaus meno centro nupirkti kūriniai, mugės rengėjai skelbia, kad trečioji ARTVILNIUS tapo komerciškai sėkmingiausia –­ čia dalyvavusios 53 meno galerijos iš 12 pasaulio šalių pardavė 117 kūrinių beveik už pusę milijono litų. Didžiausio kolekcininkų dėmesio sulaukė šiuolaikinis Indijos menas, kurį pristatė „Galerija 21“ iš Latvijos, V. Viningo, A. Petrašiūnaitės, V. Marcinkevičiaus darbai, A. Sutkaus ir R. Rakausko fotografijos. Kūrinius pardavė galerijos iš Vokietijos, Ukrainos, Latvijos. Daugiausiai darbų – po šešis – pardavė „Galerija 21“ ir NB Galerija iš Danijos. Brangiausias parduotas kūrinys kainavo 40 000 litų.

Manau, į ARTVILNIUS derėtų žvelgti dvejopai – paprasto arba potencialaus meno vartotojo, kuris į vaizduojamąją dailę atidžiau pasižiūri atsitiktinai, priešokiais, akimis ir per reiklesnius profesionalo akinius... Šie du vaizdai išeina kiek skirtingi, tačiau abiem atvejais įdomūs ir vertingi.

ARTVILNIUS ekspozicijų margumyne šiemet matėme ir užsienio galerijų (gal ne tiek daug ir tokių stiprių, kaip norėtųsi), ir begalę įvairiausio lietuviško meno. Nusistovėjusi renginio struktūra priminė pirmąją ir antrąją mugę: skulptūrų, objektų erdvė „Takas“, videofilmų programa, pristatymai, susitikimai su menininkais, edukaciniai renginiai. Krito į akis, kad žiūrovų mugėje šiemet nebuvo labai daug. Viena vertus, puiku, kad čia jauteisi ne taip, kaip knygų mugėje, kur net ir minios nešamas, „prisišvartavęs“ prie kurio nors stendo, gali styroti akistatoje su geidžiama ar atsitiktinai sudominusia knyga. Dailės kūriniams apžvelgti reikia atsitraukimo, erdvės. Jos čia buvo sočiai. Tačiau ar tai ne per didelė prabanga? Akivaizdu, kad tokiam renginiui metamos didžiulės finansinės ir intelektinės pajėgos, todėl gėda už tuos bendrapiliečius, kurie, gal ir turėdami laiko, neatvyko maloniai ir naudingai „pasikultūrinti“ – juk nė viename muziejuje, galerijoje nepamatysi tiek daug įvairių meno kūrinių. Pagaliau, esmė ne kiekyje – jei nuolatinę XX a. lietuvių dailės ekspoziciją siūlo Nacionalinė dailės galerija, šiuolaikinio meno procesus ar bent jau jų fragmentus išvysti „krūvoje“ beveik neįmanoma. Juolab, kad vaizdinė medžiaga mugėje daugeliu atveju puikiai paruošta „vartoti“ – katalogai, bukletai, čia pat stenduose lūkuriuojantys galerininkai, menininkai, bendravę su kiekvienu lankytoju. Nesvarbu, ar ketintum ką nors pirkti, ar tik domėtumeis... Smalsūs žiūrovai taip ir darė – kalbėjosi, klausinėjo, diskutavo. Štai prie Algirdo Gatavecko, išrinkto geriausiu mugės jaunuoju lietuvių menininku, projekto „Poveikis“ nuolat būriavosi žmonės, sujaudinti realistiniuose piešiniuose pavaizduotų jaunuolių likimų. Kaip žinia, autorius kartu su broliu dvyniu augo Alytaus vaikų namuose, o vėliau atvyko čia piešti jaunuolių, kurie jau paliko arba tuoj paliks šią globos įstaigą.

Grįžtant prie Oldenburgo tezių, šiųmetės mugės „meno pyragas“ buvo didelis ir gardus. Nekelia abejonių, kad mugę būtina „auginti“ ir puoselėti ne tik kaip Lietuvos pasididžiavimą, tarptautinius reitingus keliantį reiškinį, bet ir kaip gerą edukacinį renginį. Kitas klausimas, ar Lietuva yra „priaugusi“ prie tokios mugės? Ar ji pas mus vyksta ne per anksti? Akivaizdu, kad renginio pajėgumai ir Lietuvos publikos sąmoningumas sutaptų, ją būtina „auginti“ kartu su muge, kad įsitvirtintų ARTVILNIUS lankymo tradicijos, modeliai. Nors ARTVILNIUS vyksta vasarą (šiųmetė surengta gerokai anksčiau, nei pirmoji ir antroji), atostogų metu, bet ją būtų labai sveika apžiūrėti visos Lietuvos vidurinių mokyklų moksleiviams. Ypač provincijos, kurią kur kas sunkiau pasiekia „gyva“ šiuolaikinė dailė.

Mugės vaizdas „pro akinius“... Praleisiu pro ausis galerininkų, kritikų, menininkų niurnėjimą, kad užsienio dailės galerijų mugėje nėra daug ir jos nebuvo pačios įdomiausios. Tiesa – Vakarų šiuolaikinės dailės žvaigždės (Georgas Bazelitzas, Sigmaras Polke ir kiti), kaip ir ankstesnėse mugėse, šiemet taip pat pristatytos nedidelio formato kūriniais. Kita vertus, kur kas daugiau dėmesio ARTVILNIUS’12 susilaukė ne „tolimasis“ užsienis, o Latvija su šiuolaikiniais indų menininkais (Rygos galerija „21“ ir geriausiu mugės užsienio menininku išrinktas Krishna Murari).

Krishna Murari. „Nešantis gyvenimą“. 2011. Galerija „21“, Ryga (Latvija).

Įvairesnis ir turtingesnis galėjo būti pradedančiojo kolekcininko kampelis. Atėjau čia, dėl viso pikto užgniaužusi kišenėje keletą šimtų litų, slapta tikėdamasi pamatyti ką nors įdomaus ir pasiduoti akimirkos impulsui... Tačiau galiausiai išleidau santaupas Kultūros tyrimų instituto išleistų knygų stende.

Mugei pasibaigus, nuskambėjo nemažai nuomonių, kad daugelis lietuvių galerijų stenduose pristatytų kūrinių yra matyti, žinomi. Taip – „Pamėnkalnio“ galerija rodė Liną Liandzbergį, Šv. Jonų gatvės galerija –­­ Kazį Venclovą (abi galerijos šiemet yra surengusios minėtų menininkų personalines parodas), Klaipėdos galerija –­ Virginijų Viningą ir t. t. Tačiau, pasidėjus į šoną minėtus akinius, galbūt paaiškėtų, kad šie autoriai – visai nežinomi arba matyti tik fragmentiškai... Be to, iš tiesų buvo įdomu patyrinėti VDA parodų salės „Titanikas“ ekspozicijoje pristatytas jaunas lietuvių grafikes. Žavus, labai lietuviškas ar net pagoniškas buvo ir uteniškių projektas „Drevinė pušis“ su preciziškais Lino Blažiūno piešiniais... Malonu buvo pakrizenti prie fantasmagoriškų Giedriaus Jonaičio ar Nerijaus Ermino objektų, susitikti su modernistine lietuvių daile – Valentino Antanavičiaus, Vincento Gečo, Silvestro Džiaukšto tapyba (Stasio Juškaus galerijos stende). Dar kartą pasigrožėti lietuvių grafikos klasika – Elvyros Kairiūkštytės estampais ir Edmundo Saladžiaus piešiniais galerijos „Kairė – dešinė“ ekspozicijoje.

Arba palyginti panašaus „svorio“ menininkus. Tarkime – puiki, ir tikrai pelnytai mugėje pažymėta Audronės Petrašiūnaitės tapyba (geriausia ARTVILNIUS’12 lietuvių menininkė) ir greta eksponuoti Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės kūriniai (abi tapytojas mugėje pristatė galerija „Kauno langas“). Šie taip pat pasirodė besą stiprūs ir įtaigūs – kad ir tie paslaptingi grybai – raudonkepurės musmirės, pūpsančios baugioje prieblandoje, ir skleidžiančios keistus dūmus... („Grybų garas“, 2011). Beje, paklausta apie šį reiškinį, A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė šypsodamasi pasakojo, kad tai ne fantazijos, o tikri įspūdžiai iš tikro gyvenimo (tapytoja leidžia vasaras sodyboje Dzūkijoje, kur, pasirodo, naktimis grybai garuoja). Dar –­ nostalgiška VDA galerijos-dirbtuvės „Artifex“ ekspozicija su lietuvių tekstilės klasiko Juozo Balčikonio kilimais ir gobelenų projektais bei legendinio baldų dizainerio Jono Prapuolenio baldais (geriausia šiųmetės mugės lietuvių galerija). Tačiau ne mažiau įdomią parodą –­ instaliaciją – pristatė ir jauna, neseniai Žvėryne įsikūrusi neinstitucinė galerija „Malonioji 6“. Ryškiomis, saulėlydžio spalvomis išdažytoje erdvėje eksponuoti Indo Budrytės, Žilvino Landzbergo, Mindaugo Šnipo kūriniai atrodė nerūpestingai pasklidę kas sau. Kartu – besijungiantys į vientisą, intriguojantį pasakojimą.

Mugėje apdovanotų jaunųjų menininkų – Algirdo Gatavecko ir latvio Kristiano Brektės (galerija „Alma“, Ryga) – intencijos atrodė net kiek panašios, tik atliktos kitomis išraiškos priemonėmis. Latvio braižas ekspresyvus, kiek „animacinis“ ir artimas piešiniui. Lietuvio darbuose taip pat regėjome piešinius, tik kitokius – savotišką socialinį realizmą. Abiem atvejais menininkams rūpi žmogus – tai portretai, visos figūros piešiniai. Žinoma, „socrealizmo“ sąvoką čia vartoju sąlyginai. Tačiau atstumto, aštrią paauglystės krizę, globos, artumo stoką jaučiančio individo būseną Algirdas bei jo brolis Remigijus interpretuoja jau ne pirmą kartą. Akivaizdu, kad brolių Gataveckų stiprybė – „kietas“, meistriškas akademinis piešinys. Man A. Gatavecko projektas labai „susiplakė“ su neseniai išnagrinėta knyga apie Audrių Puipą (autorė – Ramutė Rachlevičiūtė, išleido leidykla „artseria“ 2012 m.) ir visa puipiško piešinio didybe –­ tikroviškumu, humoru, sarkazmu, vaizduotės žaisme. Vis tik, kad ir kiek postringautume apie klasikinių raiškos priemonių aktualumą ar atgimimą, gerame piešinyje turi būti ir amžinumo garantas, „baterija“, kuri veiks ir po daugelio metų... Kol kas Gataveckai ją, rodos, turi. Tačiau įdomu, kaip jų kūryba atrodys po ilgesnio laiko tarpo, kur link pasuks.

Naujų lietuvių menininkų skulptūrų ir instaliacijų ekspozicijos „Takas“ fragmentas

Dar pirmosiose dviejose mugėse ARTVILNIUS įsidėmėjau ukrainiečių, baltarusių dailės galerijas. Įdėmiai žvalgiausi kaimynų meno ir šioje mugėje. Iki valios prisikalbėjus su ukrainiečių galerininkais, buvo smagu, kad dar yra kur prisiminti rūdijančius, taip retai benaudojamos rusų kalbos „padargus“... Be to, sovietinio bloko šalių patirtyse – daug bendrumų. Tik Lietuva mažytė, o Ukrainos platybėse, rodos, galėtų tarpti labai įdomūs šiuolaikinio meno reiškiniai.

Kijevo galerijos „Ra“ stende dominavo ryškiaspalviai, dekoratyvūs popmeno stilistiką primenantys tapybos kūriniai. Iš jų išsiskyrė ekspresionizmo, simbolizmo įtakų kupini Timofejaus Stroganovo paveikslai. Pasak galerijos vadovo Andrejaus Tryliskio, šį menininką ARTVILNIUS „Ra“ pristato jau nebe pirmą kartą. Galerininkas minėjo pajutęs, kad būtent tokio pobūdžio tapyba labiausiai traukia lietuvių publiką. Taikliai pastebėta – išties, ekspresionistinis lietuvių tapybos charakteris seniai tapo aksioma... Paklaustas apie galerijos veiklą, prekybą kūriniais, A. Tryliskis tikino, kad beveik dvidešimt metų veikianti galerija prekybos menu mechanizmus yra perpratusi. Pasirodo, pirkėjai Ukrainoje dairosi nebūtinai realistinių puošmenų buto sienoms, bet aktyviai domisi ir novatoriškais, abstrakčiais darbais... Tačiau vien iš komercinės ir parodinės veiklos Kijeve išgyventi sunku. Todėl galerija kasmet siūlo plačią edukacinę programą – už tam tikrą mokestį čia rengiami fotografijos, vaizduojamosios dailės ir net kuratorinės veiklos kursai.

Margoje kitos Kijevo galerijos „Tsekh“ ekspozicijoje būta ir skulptūrinių, tekstilinių objektų, ir įvairios tapybos. Tačiau, pasikalbėjusi su galerijos vadovu Oleksandru Scheluschenko, supratau, kad jis labiausiai didžiuojasi savo atradimu – galerijos globojamu ukrainiečių tapytoju Mykola Bilousu. Šis menininkas kuria gana savitai –­ dekoratyviose, apibendrintose drobėse spalvos ryškumas tarsi „nublukinamas“, todėl tamsiame fone ryškėjančios figūros atrodo it pozityvas ir negatyvas fotografiniame atvaizde.

Su galerijos vadovu kalbėjomės ir apie situaciją Ukrainoje, ir apie Lietuvą. Pasak jo, Ukrainos šviesuomenę stipriai slegia dabartinė prokomunistinė šalies valdžia ir jos politika. O. Scheluschenko minėjo, kad jei rinkimai nepakeis situacijos, mąsto net apie emigraciją, norėtų „perkelti“ galerijos veiklą kitur. Galbūt – net į Lietuvą, kur, pasak pašnekovo, kur kas saugiau ir ramiau, nei Ukrainoje. Čia vilioja ir švari gamta, ir draugiški žmonės... Tikiuosi, ukrainiečių galerininkas nepataikavo, pasakodamas, jog, nebe pirmą kartą lankydamasis Lietuvoje, pastebi aukštą lietuviško meno kokybę, išprususią ir smalsią publiką. Pasak O. Scheluschenko, Lietuvoje ypač stipri tekstilė – ji esą pajėgi konkuruoti net pasauliniu mastu. Beje, galerija „Tsekh“ – gyvas įrodymas, kad mugėje užmezgami ryšiai tarp menininkų, kuratorių. Šioje galerijoje prieš metus buvo surengta Justino Vaitiekūno kūrybos paroda. Šiuo metu O. Scheluschenko sakė stipriai susidomėjęs Lino Liandzbergio tapyba.

ARTVILNIUS’12 programoje buvos pristatytas ir O. Scheluschenko filmas „Koliunia“, skirtas M. Bilousui. Jis kiek neįpras­tas – apie dailininko kūrybą čia daugiausia pasakoja turtingos moterys, įsigijusios jo kūrinių. O pats Bilousas čia šmėkšteli tik protarpiais – skaldo malkas arba traiško riešutus savo didžiulėmis plaštakomis. Beje, tapytojas – spalvingas personažas. Tai akivaizdžiai gyvenimo vėtytas ir mėtytas pusamžis vyras, rūsčia išvaizda labiau primenantis ne menininką, o darbininką. Pasirodo, pirmas įspūdis neklaidina – Bilousas yra ne tik tapytojas, kadaise dėstęs meną, bet ir daugelį metų dirbo kroviku uoste ir malėsi tarp tikrų visuomenės padugnių – sunkiu, alinančiu darbu paprastai susivilioja tik „zekai“ arba normalaus nuolatinio darbo negalintys susirasti piliečiai...

Filmo herojės pristatomos žaismingai. Kai kurios – su švelnia ironija. Štai žavi dama iš Latvijos pasakoja Bilouso kūrinių įsigijimo istoriją, vaikštinėdama po Rygos centrą. Staiga ji nutyla, teatrališkai sušunka „Kevin!“ ir puola bėgti. Kevinas yra jos taksų veislės šuniukas, kuris, čia pat, besi­filmuojant, ėmė kabinėtis prie grėsmingo pitbulterjero... O viena šiuolaikinės tapybos kolekcininkė tiesiai šviesiai pareiškia – „šiuolaikiniame mene taip trūksta vyriškos, maskuliniškos energijos“. Ką gali žinoti, gal tai pranašiški žodžiai. Ne tik filmo, bet ir visos mugės įspūdžių apibendrinimas...