Dovilė Dagienė-DoDA. Menininkės Eglės Grėbliauskaitės portretas, Vilnius, 2019 m. liepa

 

„VISADA ŽINOJAU, KAD „JIE“ EGZISTUOJA. DAR NUO TO LAIKO, KAI TIKĖJAUSI, KAD GALIU „JUOS“ SURASTI. Vaikystėje, grįžusi namo, jausdavau jų buvimą ir nuoširdžiai apieškodavau kiekvieną kampą. Numatydavau netgi perbėgimo iš vienos vietos į kitą galimybę ir atitinkamai koreguodavau paieškos trajektorijas. „Jie“ būdavo maloningi ir leisdavo tądien „Jų“ nerasti.

Prašvitus vienas vaidmuo „realybėje“ seka kitą. Vis vykdau aplinkos režisierių nurodymus, nors žinau, kad ir tie režisieriai netikri, bet taip gerai įsijautę į vaidmenį, jog ne tik patys tiki tuo, ką daro... net ir aš jais tikiu. Panašiai kaip dabar jūs – jūs praktiškai tampate mano pagrįsto tikėjimo ašimis. Jūs norite, kad menininkas jums papasakotų, kur gyvena. Jums taip pat reikia, kad jis išduotų savo tiesos paaiškinimą.

O „Jie“ – tikrieji „Jie“ – lieka išsislapstę nejudančiuose, tyliai ir ramiai ant sienų kabančių atvaizdų rėmuose. Jie nieko nenori – jiems nusispjaut.“ (Eglė Grėbliauskaitė. Ištrauka iš „Jų įrankiai irgi buvo sidabriniai“)

 

E. Grėbliauskaitės naujos geros grindys „Titanikui“ČIA