Monika Lipšic. Kaip pasėti vandens leliją?

Marijos Puipaitės objektas

„ARgenTum“ juvelyrikos galerijoje lapkričio 9–29 d. vyko dizainerės Marijos Puipaitės objektų –­ indų ir papuošalų – paroda „Embracing Touch“. Prieš pora metų Puipaitė studijavo Eindhoveno dizaino akademijoje, Olandijoje, kur pradėjo kurti objektus, atskleidžiančius santykius tarp kūno ir kūnu kuriamų daiktų. Dizainerė naudoja savo pačios kūną: šioje kolekcijoje moliniai dubenys yra jos alkūnės ir kelio gylio, o stiklo lėkštės – sudėtų delnų dydžio. Papuošalai, nulieti ant kūno, tampa kūno dalimi: žiedas apima pirštą ir sidabras, kildamas aukštyn, apgaubia krumplį, kaklo duobutėje tyvuliuoja liejinys, prisikeliantis kaip segė, o pečių ir kaklo juostą dengia nuo šios kūno vietos nulieta žvilgančio metalo koljė.

Puipaitei patinka galvoti apie tai, kaip liečiami ir juntami jos sukurti daiktai. Tokį archajišką kūrybos būdą, t. y. naudoti savo kūną formai išgauti, dizainerė atrado intuityviai. Žmogaus kūnas, jo mastelis ir forma yra atskaita gaminant mus supančius daiktus: architektūroje ir dizaine seniai išvestos konstantos, paremtos kūno matmenimis. Įdomu, kad egzistuoja dydžio, mastelio konstantos, bet dar nėra išvestos natūralumo konstantos. Veikiausiai todėl, kad natūralumo suvokimas nuolat kinta. Sintetinėje realybėje sensualūs, „apkabinantys“ ir „liečiantys“ Puipaitės daiktai, aptakūs ir organiški indai, papuošalai, patys yra lyg kūnai, patiriami empatiškai.

Paroda pro lapkričio langą švietė gaiva ir perlamutrine nuotaika, bet čia buvo dar kažkas lelijiškai liežuviška. Dizaineriškos švaros pojūtis koreliavo su daiktų kūrimo istorija. „Save matau kaip proceso personažą, mediatorių su vartotojais. Man linksma žaisti su naiviai saldžiu grožiu, kol pasiekiamas perversiškas taškas: dar truputį ir tai gali sukelti pasišlykštėjimą. Dizainas yra prekė, kažkas geidžiama ir vartojama, todėl kaip medija, mano galva, tinka tokiems apmąstymams“, – sako kūrėja. Jusliškai patiriamos konstantos, subtiliai seksualūs daiktai, švelnios reklamos užuominos – visa tai dera su tikslu atrasti objektyvias tiesas, sukurti kažką „tikra“ ir „natūralaus“. Taip, dizainas tinka tokiems apmąstymams. Analizuodami, priimdami dizaino ob­jektus, mes techniškai atskiriame formą nuo funkcijos, kad įvertintume, kaip nedalomai jos susijusios. Puipaitės darbai intuityvūs ir jusliški, juose forma ir funkcija organiškai dera kaip priežastis ir pasek­mė, o rezultatas perversiškai estetiškas.

Dizaine žaidžiama, kuo patraukliau estetiškai išreiškiant glaudų formos ir funkcijos ryšį. „Dažnai pasiduodu estetikai, bet kartu ši išraiška daiktuose kelia daug klausimų. Atrodo, mes tarsi neturime teisės padaryti subjektyvių sprendimų šiuo klausimu, viskas turi būti pagrįsta ir logiška. Todėl dar nesijaučiu iki galo atsakiusi į visus šitos kolekcijos užduodamus klausimus. Dar norisi paieškoti tinkamiausio molio, glazūros, proceso. Taip, procesas man yra svarbiausias, nes tai – ritualas.“ Daiktų kūrimas autorei – šamaniška praktika: ji dirba sakraliai, ilgai, kiek­vienas procesas turi savo prasmę. Šlifuodama ir apdirbdama paviršius rankomis, ji sukuria dirbinius, galiausiai tas rankas ir primenančius.

Rašydama šį tekstą, iš pradžių parašiau pavadinimą. Jis priminė man popietę botanikos sode tarp gražiai sutvarkytų, apkarpytų ir dirbtinai išvestų, tačiau natūraliai augančių augalų. Kaip ir šioje parodoje, naivus saldumas, sukultūrintų augalų grožis mainėsi su gyvybinga, gaivališka augmenija. Viskas buvo dizainas, bet viskas buvo gyva. „Kaip pasėti vandens leliją?“ – paklausiau botaniko per pasimatymą. Mus žavinti aplinka arba daiktai kartais kelia stebėtinai funkciškus klausimus. Puipaitės objektai mane irgi suintrigavo: kaip, kada, iš ko tai padaryta; paskui pasimatavau jos padarytą žiedą – tiko.

Puipaitės kuriami objektai peržengia vieno kūno istoriją – juose daugiau informacijos negu vieno žmogaus patirtyje. Kai kuriose nuotraukose, eksponuojamose parodoje, matome senas Marijos močiutės rankas. Senatvė sergsti universalias žmonijos tiesas. Universalūs amato, kūrybos, dizaino, prekiavimo, lietimo ir troškimų „tekstai“ susiliečia šiuose darbuose. Richardas Sennettas, kurio darbus dizainerė skaitė studijuodama, rašė: ...amatas išreiškia fundamentinį žmogaus impulsą. Tai troškimas sukurti gerus, kokybiškus daiktus dėl jų pačių ir dėl kokybiško darbo. O bet kokia kūryba yra, visų pirma, savęs kūrimas.