Monikos POŽERSKYTĖS „Keturi“.
2013 m. birželio 5 d. popietę spaudoje pasklido pranešimas, jog keturi Lietuvos fotografijos meistrai – Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis ir Romualdas Rakauskas – susirinko į būrį ,,Pix" studijoje bendrai (nespalvotai) nuotraukai. R. Požerskio paraginti, o M. Požerskytės įamžinti, fotomenininkai šmaikštavo, jog neturėjo bendros nuotraukos ir, kol dar tebėra gyvi, reikėjo nusifotografuoti. Pasak fotosesijos autorės M. Požerskytės, fotomenininkai, pozavę laikydami žymiausius savo darbus ir jaunystės autoportretus, buvo įamžinti ir juostiniais fotoaparatais. Liepos 25 d. ,,Keturių" portretai pirmą kartą bus eksponuojami ir pristatomi visuomenei ne virtualioje erdvėje.
Fotografę MONIKĄ POŽERSKYTĘ kalbina menotyrininkė Laura Grybkauskaitė.
Kaip norėtum būti pristatoma: fotografe, dėstytoja, „komercininke", Romualdo Požerskio dukra?
Monika Požerskytė – fotografė.
Trumpai apibūdink savo gyvenimą. Kokie faktai tau įsimintiniausi?
2005 m. gavau Lietuvos meno kūrėjos statusą. Tais pačiais metais surengiau autorinę parodą „Įkvėpimas, arba pati sau mūza". Nuo 2003 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Nuo 2001 m. daugiau nei 30 grupinių parodų dalyvė Maskvoje, Švedijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose. 2005 m. ir 2006 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos stipendininkė. Projektai „Viešos ir privačios erdvės" ir fotografijų ciklas „Portretai – tolerancija". Paroda keliavo kartu su muzikos festivaliu „Alternatyva 2007". Renginio organizatorius Martynas Švėgžda von Bekker. 2006 m. pelniau Lietuvos fotomenininkų sąjungos apdovanojimą „Jaunoji Lietuvos fotomenininkė".
„Vartų" galerijoje pristatysi fotoprojektą „Keturi". Papasakok, kaip kilo mintis jo imtis?
Pagal apimtį šis projektas tikrai nėra didelis. Tik keturi portretai. Bet, manau, reikšmingas. Tai stipriausi Lietuvos fotografijos mokyklos atstovai, istorinės asmenybės. Ne naujiena, jog esu fotomenininko R. Požerskio dukra, taigi nuo mažų dienų mane supa fotografija. Visus keturis fotografus pažįstu nuo vaikystės. Jie ne tik Lietuvos fotografijos mokyklos istorinės asmenybės, bet kartu ir tėčio draugai. Jie klasikai. Su jų kūryba užaugau. Tėčiui kilusią idėją įgyvendinom kartu.
Kodėl būtent tie, o ne kiti „keturi"?
Manau, šie keturi fotografai ir yra visos vadinamosios Lietuvos fotomokyklos ašis. Jau dabar jie yra istorinės vadovėlių asmenybės. Kodėl būtent jie? Jau atsakė visi, kas domisi fotografijos istorija ne tik Lietuvoje. Manau, seriją toliau galėtų tęsti kitõs kartõs ir krypties fotomeninkai.
Kaip vertini portreto žanrą? Kaip manai, kokia jo „paskirtis"?
Manau, portretinė fotografija be galo galinga ir paveiki fotografijos sritis. Šie keturi portretai didžiausią reikšmę turi istoriniame kontekste.
Kaip vyko „Keturių" fotosesija?
Jaudulio buvo nemažai. Manau, ne tik man. Ta diena, kai visi susirinko į studiją, buvo įsimintina. Tikrai negaliu spręsti, ar taip bus ateityje, bet nuotaika buvo tokia, lyg visi būtume dalyvavę istoriniame įvykyje. Buvo be galo įdomu stebėti, kaip fotografai bendravo tarpusavyje, jutau didelę energiją. Kiekvienas autorius turėjo savo jaunystės portretą – tai labiau asmeninis portretas – ir laikė rankoje nuotrauką, mano manymu, labiausiai reprezentuojančią jų kūrybą.
Daugiau nei 10 metų dirbi komercinės fotografijos srityje. Ar šis projektas taip pat skirtas komerciniams tikslams? Ar tai užuomina, jog pasiilgai „meno"?
Nevertinčiau šio projekto nei kaip meninio, nei kaip komercinio. Kaip ir minėjau, šiuo metu jis yra labiau dokumentinis.
Pamenu, kartą bekalbant sakei, jog darai ne meną. Manai, jog taikomojoje fotografijoje nėra meno ?
Tai dvi be galo skirtingos sritys ir, manau, jos menkai susijusios tarpusavyje. Ko gero, atsirastų daug žmonių, kurie perskaitę šį sakinį nesutiks su manim. Komercinėje fotografijoje yra kūrybiškumo, idėjų, pamokymų ir t. t., bet jos tikslai tiesiog yra absoliučiai kiti. Manau, tai daugiau susiję su išsilavinimu.
Jau metai, kaip dėstai Vilniaus dizaino kolegijoje, jei neklystu – portretinę fotografiją. Kokie įspūdžiai? Kodėl panorai mokyti kitus?
Šioje „Keturių" fotosesijoje dalyvavo mano studentė (atliko praktiką). Daug šypsenų sukėlė jos pasakyta frazė, į studiją atėjus visiems fotomenininkams: „Apie juos mes referatus rašėm." Turbūt ne visi studentai žino, kaip atrodo patys fotografai. Net nekalbant apie tai, ar jie žino, kad šie menininkai vis dar gyvena. Aišku, čia juokai, bet, regis, tas metų ir kartų skirtumas buvo gana akivaizdus šioje situacijoje. Tikiuosi, kad jau turiu ką papasakot ir patart jauniems fotografams.
Ar jau praėjo tie laikai, kai buvai lyginama su tėvu? Ar vis dar tebesi? O gal niekad nebuvai?
Kiek pati žinau, nebuvau lyginama. Nes mūsų fotografijos sritys yra skirtingos. Niekada nesu turėjus slapyvardžio ar panašiai. Mūsų, kaip kūrėjų, pirmas bendras projektas „Degantis Žmogus" buvo akivaizdus pavyzdys, kad į tą patį objektą žvelgiame kitaip. Manau, net ir negali būti, kad mes dirbtumėm tuo pačiu stilium. Tai tiesiog kitos kartos atstumai.
Baigiamasis žodis.
P. S. Labai nuoširdžiai noriu padėkoti visiems, dalyvavusiems projekte.
Projektas „Keturi" bus pristatomas „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje liepos 25–31 dienomis. Susitikimas su autore liepos 25 dieną 17 valandą.
