Karlas Eulensteinas. „Pajūrio peizažas“. Autorės nuotraukos. 

 

Karlo Eulensteino (1892–1981) darbų paroda Klaipėdoje (Prano Domšaičio galerijoje veiks iki kovo 3 d.) yra ypatingas reiškinys – ragina ne tik prisiminti impresionizmo ištakas Vakarų Lietuvoje, bet ir panagrinėti šios krypties europinį kontekstą, taip pat moderniojo stiliaus, itin sudėtingo ir įvairialypio, žingsnius. Anot kito vokiečių modernisto Paulo Klee, modernųjį meną nuo visų kitų skiria tik viena ypatinga savybė – jis siekia ne perteikti regimąjį pasaulį, o jį kurti. Anglų modernistas poetas, filosofas ir meno tyrinėtojas Herbertas Readas tiksliai pastebėjo, kad modernusis menas gimė lyg beturtis pavainikis, iš kurio tėvas atėmė palikimo teisę, tokio kūdikio raidą lemia tik nesusipratimai ir atsitiktinumai. Kita vertus, K. Eulensteino atsitiktinumų kelias atskleidžia, kad būtent gyvenimo atsitiktinumai formavo tapytojo charakterį.

K. Eulensteinas gimė Klaipėdoje, laivo kapitono šeimoje – nenuostabu, kad marinistinė tematika jam artima. Studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje, kurioje nerimo, su bendramoksliais reikalavo reformų, pažangesnio dailės dalykų dėstymo, vėliau teigė, kad akademija jo nieko neišmokė. Po studijų tapęs laisvuoju menininku, gyvendamas Berlyne, ne sykį grįžo į gimtąsias vietas, priklausė vadinamajai Nidos dailininkų kolonijai, kurios nariai buvo H. B. J. Kallmeyeris, vadintas briedžių tapytoju, Robertas Gleichas, Edit Virt-Sukau, jos vyras Hermaną Virtasir kiti. Tapė aliejumi, tempera, akvarele. Darbuose vyravo tamsios žemės spalvos, po 1945 m. sustiprėjo formų stilizacija, apibendrinimas, dekoratyvumas. Bent jau taip teigiama, nes tų paveikslų nebeliko, bombarduojant Berlyną sunaikinta 600 darbų, dailininkui vėliau teko atkurti juos iš atminties. Šis faktas pribloškia, nes atrodo neįmanoma percepciją (suvokimą) sujungti su ekspresija (išraiška), kai juos skiria atstumas ir laikas. 

K. Eulensteino kūryba verčia kelti ir kitą klausimą: kuo ji taip kliudė nacistinei Vokietijai, kad tapyti Rytprūsių žvejų kaimelio vaizdai buvo uždrausti. Gal regimųjų objektų transformacija, būdinga visiems impresionistams? Gal dailininko žvilgsnį sugaudavę pasirinkti motyvai, peizažų detalės, objektai? Gal savitas autoriaus objektyvumas ir paslaptingas gyvastingumas, kurio paveikslams suteikia sodrus prūsiškasis mėlis?

K. Eulensteino paveiksluose dominuoja daiktai. Tarkim, „Marių pakrantėje“ (1954) vaizduojami iš galybės gijų suverpti tinklai – nenauji jau, įsisūrėję, vėjų daugybę sykių košti ir perkošti, sudėvėti, bet vis dar išlaikę ir žmogaus rankų šilumą, ir gamtos, stichijų ženklus. Žmogus ir gamta čia veikia išvien, apsikeisdami energija ir drauge įprasmindami vienas kito veiklą. Žmogaus rankų tašytas, nuglostytas medinis įtaisas, ant kurio kabinami tinklai, nutapytas pilkšvai alyviniais ir šiltais gelsvais tonais, išlaiko ne tik saulės ir įkaitusio vėjo, bet ir žmogaus šilumą. Nors paties žmogaus paveiksle nėra, jo buvimas ir būties šiluma stipriai jaučiami.

1951 m. sukurta akvarelė „Pakrantė“ – visai kitokia. Kontūrai čia minkšti, išsilieję, bet yra kelios žmonių figūros, kurios – keista – sukuria mažiau šilumos nei žmonių buvimą tebesaugantys daiktai. Žmonių figūros beveik neliudija savo esaties, nuskęsta paslaptingų baltų duburių ir mįslių kupinoje jūroje, saulėlydyje. Žiūros tašku pasirinkti žmogaus būties pėdsakai liudija nepaneigiamą esaties pergalę. Friedricho Nietzsche’s paskelbta Dievo mirtis, nuobodžiai varijuojama metai po metų ir nepajudanti iš tos pačios buvimo-nebuvimo stadijos, nurungiama akivaizdaus žmogaus buvimo liudijimo, nes kas kitas, jei ne žmogus, dabar štai susirengė į žygį K. Eulensteino akvarelėje. Akvarelės figūros kone nebylios, neindividualizuotos, bet už jas kalba žmonių sukurti daiktai – valtis, burės, irklai, – o pasiryžimas iškeliauti į nežinią atrodo ne tik bravūriškai drąsus, bet ir žmogaus galias įtvirtinantis, pamatuotas. 

 

Karlas Eulensteinas. „Obuolių skynėjos“.

 

Žmonių figūrų dažniau esama ankstyvuosiuose K. Eulensteino darbuose, dar nelabai nutolusiuose nuo realistinės vaizdavimo manieros. Vėlesniuose Rytprūsių impresionisto paveiksluose žmonių gerokai mažiau, o jeigu ir yra, pavyzdžiui, paveiksluose „Moteris su gėlėmis“ (1960), „Vyras pelkėje“ (1961), „Moters galva“ (1961), žmogus kone susilieja su fonu. Moters veidas atkartoja gėlių spalvas ir formas, o moters skarelė susiglamžo į dar vieną veidą, daug rūstesnį, nuo spalvų žydėjimo nusigręžusį. Išgryninta spalva, būdinga daugumai impresionistų, nesvetima ir K. Eulensteinui, vis dėlto tam tikras potėpio rupumas, sunkumas išskiria dailininką iš kitų. Atskirų plokštumų jungimas į vientisą darinį irgi būdingas ne tik K. Eulensteinui, visgi yra vienas dalykas, būdingas būtent jam – tai jo pasaulio interpretacija – amžinybės be žmogaus liudijimas, tiksliau, amžinybės po žmogaus. Dailininkas tapo žmogaus sukurtą pasaulį, kurį jis apleidžia, daiktuose, sukurtuose objektuose palikdamas tik savo neišnaikinamą energiją.

Nežinau, kaip K. Eulensteinui pavyksta sukurti tą pasitraukimo įspūdį – gal tai dėl žiūros taško? O gal spalvos, atspalviai, sufokusuojantys paveikslo viduryje keistą gelmę? Vis dėlto akivaizdu, kad kūrėjas (gal net jiedu drauge: žmogus ir Dievas?) neatsitraukė nuo sukurtojo pasaulio per toli, jie čia pat kaip šilumos šaltinio nuojauta. Bet gal autoriaus sumanymai buvo visai kiti?

Kita vertus, modernusis menas tuo ir ypatingas, kad suteikia žiūrovui galimybių bei postūmį dalyvauti pačiame kūrybos procese. Juk suvokimas – irgi kūryba.

 

Karlas Eulensteinas. „Moteris su gėlėmis“.

 

 

 

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė – poetė, prozininkė, vertėja.