Prieš 10 metų Kijeve atidaryta šiuolaikinio meno galerija TSEKH iki šiol yra pati inovatyviausia Ukrainoje. Jos įkūrėjas O. Ščeluščenka ne vienerius metus palaiko ryšius su Lietuva, šiemet jau šeštą kartą dalyvaus birželio 25–28 d. vyksiančioje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius ’15“, yra jos tarybos narys.
Pirmiausia papasakokite, kaip atsidūrėte meno pasaulyje? Žinau, kad esate diplomuotas televizijos ir kino prodiuseris.
Taip, Kijeve studijavau televizijos ir kino prodiusavimą. Vėliau įstojau į Rusijos valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje, norėjau tapti profesionaliu komedijų scenaristu. Tačiau mano kurso vadovo Valentino Ježovo mirtis ir Oranžinė revoliucija 2004-aisiais privertė sugrįžti ir pasilikti Kijeve. Po metų įkūriau šiuolaikinio meno galeriją TSEKH.
Nebuvau naujokas meno pasaulyje. Bendravau su menininkais jau nuo paauglystės, mano pusbrolis yra antikvarinio meno rinkos ekspertas.
Televizijos ir kino pasaulis sukasi aplink „žvaigždžių“ kūrimą. Ar padėjo prodiuserio patirtis kuriant savo galerijos menininkų vardą ir garsinant juos už Ukrainos ribų?
Žinoma, kad padėjo. Esu TSEKH galerijos menininkų agentas, padedu jiems kurti, rengiu parodas, reklamuoju galimiems pirkėjams bei meno institucijoms. Visos šios veiklos yra labai glaudžiai susijusios su prodiuseriniais aspektais ir padeda siekti užsibrėžtų tikslų.
Tačiau galerijose, skirtingai nei televizijos ar kino pasaulyje, reikia orientuotis į individualų žiūrovą, pirkėją. Populiarumas nebūtinai reikš kokybę ar meno kūrinio originalumą. Greita, neapgalvota reklama ir sėkmė gali jaunam menininkui atnešti daugiau žalos nei naudos.
Kai 2005 m. įkūrėte TSEKH, jūsų galerija buvo pirmoji Ukrainoje, kuri užsibrėžė tikslą reklamuoti savo menininkus ir už šalies ribų – tarptautinėse parodose bei mugėse. Be to, jūsų strateginis tikslas – pristatyti naujus, niekam nežinomus šiuolaikinio meno kūrėjus ir iš jų padaryti meno „žvaigždes“. Papasakokite plačiau apie savo veikimo principus.
Įkūręs TSEKH, neišradinėjau dviračio, rėmiausi ilgamečiu Vakarų galerijų darbo principu ir patirtimi. Galerininkas tarptautiniame meno pasaulyje gali būti įdomus tik tuomet, jei atranda ir pristato naujus menininkus, o dar geriau – naujas kryptis, tendencijas... Tuomet galerininkas atpažįstamas pasauliniame meno diskurse, jo veikla susilaukia teigiamų vertinimų ir, pagaliau, atsiranda paklausa jo galerijos pristatomiems darbams. Kitu atveju galerininkas ir jo galerija gali pavirsti savotiška suneštine labdaros krautuve ir anksčiau ar vėliau bus lengvai pamiršti.
Šiais metais TSEKH švenčia 10 metų jubiliejų. Ar galėtumėte trumpai eskizuoti, kokia buvo meno pasaulio/galerijų situacija Ukrainoje tuomet ir kokia yra dabar?
Labai gaila, kad Ukrainoje neturime profesionalios galerininkų asociacijos. Dauguma galerijų negali išgyventi vien tik iš parduodamo meno, tad galerininkai paraleliai turi ir kitų verslų. Tačiau blaškymasis netraukia rafinuotų žiūrovų, meno kolekcionierių, kurie nori koncentruotis į tam tikrų menininkų karjerą. Ukrainoje suorganizuoti parodą užtenka trumpo laiko – dviejų trijų savaičių. Todėl vietiniai galerininkai sugeba surengti net apie 30 parodų per metus. Žinoma, ekspozicijų kokybė smarkiai nukenčia.
Dar viena neigiama tendencija – menininkams sunku surasti galeriją, kurioje jie visuomet prisistatytų. Vyksta nuolatinė migracija. Iš kitos pusės, aš suprantu, kad sunku menininkui surasti tą vienintelę galeriją, labai dažnai menininkai ir galerininkai nepasitiki vieni kitais. Tai esu ir pats patyręs kuruodamas parodas TSEKH.
Lietuvoje prireikė laiko, kol meno pirkėjai ir patys menininkai suvokė paprastas meno rinkos taisykles: jei menininkas nepriklauso konkrečiai galerijai, jis, galima sakyti, oficialiai neegzistuoja. Meno kolekcinieriai negali apeiti galerijos ir pirkti meno kūrinio iš dirbtuvių pigiau. Ar turėjote/tebeturite panašių problemų Ukrainoje?
Pirmus dvejus TSEKH veikimo metus turėjau tokių problemų. Buvau apgaudinėjamas menininkų ir kitų „meno pasaulio žmonių“. Žinoma, buvau piktas ant visos Ukrainos meno scenos. TSEKH iš manęs sunkė pinigus, energiją ir laiką. Tuomet buvau priverstas paneigti senus galerijų verslo modelius, kuriuose menininkas ir galerininkas būdavo partneriais tik vienai parodai ar projektui. Jei paroda nepasisekusi – bendradarbiavimas būdavo pristabdomas ilgam. Šiuo metu dirbu tik su menininkais, kurie manimi pasitiki visapusiškai. Todėl net ir jų studijose nerasite nė vieno darbo, apie kurį nežinočiau. Ir, svarbiausia, šių menininkų kūrinius pamatysite tik TSEKH galerijoje.
Pastaruosius keletą metų sunku kalbėti apie Ukrainą neaptariant jos politinės situacijos. Dar prieš duodamas interviu užsiminėte, kad TSEKH galerija yra labai stipriai paveikta įvykių. Šalies meno rinka yra visiškai kritusi, nes dauguma turtingų ukrainiečių paliko šalį. Tad kaip išgyvenate tokį sunkų periodą?
Taip, situacija Ukrainoje yra labai komplikuota. Nenoriu slėpti fakto, kad ne tik turtingi žmonės, bet ir patys menininkai palieka šalį. Šiuo metu dirbame su šešiais menininkais: Jevhenu Petrovu, Mykola Bilousu, Jurijumi Ermolenko, Jaroslavu Derkaču, Serhijumi Oleksiuku, Rustamu Mirzojevu ir JAV gyvenančia ukrainiečių kilmės menininke Valya. Tęsiame bendradarbiavimą su Vakarų bei Pietų Europos galerijomis, kolekcionieriais. Jaučiame, kad praradome apie 30 proc. Rusijos rinkos, tačiau pasaulyje yra per daug įdomių vietų, tad mus sustabdyti sunku! Galbūt kažkada ateityje realizuosiu savo seną svajonę ir Vilniuje atidarysiu TSEKH padalinį. Netgi pradėjau mokytis lietuvių kalbos.
Ar ukrainiečiai menininkai savo darbuose reflektuoja Ukrainos politinę situaciją?
Nežinau tiesioginių refleksijų, tačiau netiesioginių užuominų rastumėte galerijos menininko M. Bilouso darbe „Appolonide“, taip pat J. Petrovo darbe „Pier“. Aš pats esu be išlygų PRIEŠ vizualiojo meno interpretacijas kaip karikatūras ar tiesiogines politinių įvykių reakcijas. Mano nuomone, Maidanas pats savaime buvo didžiulis meno objektas, kuris leido man patirti katarsį, kaip kad klasikiniame graikų teatre, giedojau Ukrainos himną!
Meno mugėje „ArtVilnius ’15“ TSEKH galerija dalyvauja jau nuo pat pirmojo renginio 2009-aisiais. Jūsiškis Mykola Bilousas 2013 m. buvo išrinktas geriausiu užsienio menininku. Gal galite papasakoti, kaip per tuos šešerius metus pasikeitė meno kolekcionierių požiūris į TSEKH?
Mano nuomone, „ArtVilnius“ yra mugė ne tik pardavimams, bet ir naujų talentų atradimui. Keturios dienos „ArtVilnius ’15“ yra tikrai per trumpas periodas pabendrauti su visais ir padaryti puikų galerijos pristatymą. Džiaugiuosi, kad lietuviai yra tokie draugiški ir svetingi ukrainiečiams.
Kol kas tik jaunesnioji Lietuvos kolekcionierių karta domisi mūsų menininkais. Tačiau tikiu, jog po šio interviu situacija pasikeis kardinaliai (šypsosi)! Taip pat tikiu, kad labai greitai Vilnius taps šiuolaikinės kultūros centru.
„ArtVilnius“ jūs ne kartą pristatėte ir šiais metais vėl pristatysite J. Petrovo akvareles. Šio menininko darbai išties fenomenalūs ir sužavi ne vieną. Papasakokite, kaip atradote J. Petrovą.
J. Petrovo kūriniai nuolat mane stebina. Jo pagrindinis ginklas yra postmodernistinis subjektas, realizuotas akvarelės technika, dažnai neįkandama net ir geriausiems meistrams. J. Petrovas akvarelėms pasirenka kompozicijas iš senų tradicinių kūrinių arba kino. Ypač jis mėgsta komplikuotas daugiafigūres panoramas ir jų seką. Humoras ir nenuspėjamos situacijos pakeičiamos melancholija ir žmonijos ketinimų utopija. Absoliučiai idealus akvarelės technikos atlikimas suteikia šiam autoriui dar daugiau svarbos ir originalumo. Netgi kiti menininkai dažnai perka J. Petrovo kūrinius.
Paskutinis, tradicinis klausimas: jūsų ateities planai, parodos?..
Pirmiausia, išgelbėti savo menininkus ir galeriją. Šiais metais planuoju aplankyti daugiau meno mugių; rugsėjį Vilniuje kartu su galerija „Meno niša“ VDA parodų salėse „Titanikas“ organizuojame M. Bilouso parodą „Just color“.
Žinoma, švęsime TSEKH 10-metį su projektu „Sport: let the strongest win!“. Taip pat sieksiu dar labiau suartėti su Lietuva ir Vilniumi, miestu, kuriame visuomet jaučiuosi kaip jaunuolis.
Kalbėjosi Rasa Barčaitė