Liepos 10 d. Lietuvos Taikomosios dailės muziejuje atidaryta retrospektyvinė Galinos Petrovos-Džiaukštienės ir Silvestro Džiaukšto kūrybos paroda. Parodos kuratorė – Nijolė Nevčesauskienė.
Žinomų dailininkų tapyba po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje demonstruota tik keletą kartų. 1997 m. surengta G. Petrovos-Džiaukštienės paroda galerijoje „Arka“. 2005 m. dailininkės tapybos paroda įvyko LR Seimo galerijoje. 2007 m. Lietuvos kongresų rūmuose veikė S. Džiaukšto tapybos paroda „Potėpių vingiai“. 2009 m. ten pat surengta Galinos Petrovos-Džiaukštienės tapybos ekspozicija. Dailininkės kūryba 2012 m. žiūrovams pristatyta Palangos A. Mončio namuose-muziejuje. Personalinė abiejų menininkų kūrybos paroda pristatoma antrą kartą.
Ta proga publikuojami 2013 m. gegužę vykusio dailėtyrininkės Kristinos Stančienės pokalbio su GALINA Petrova-Džiaukštiene fragmentai, kuriuose tapytoja pasakoja apie savo kūrybos personažus, atskirų paveikslų istorijas.
Ponia Galina, savo kūryboje Jūs dažnai vaizduodavote žmones. Jie, kitaip nei S. Džiaukšto paveikslų personažai, neretai yra konkretūs ar bent jau turintys realius prototipus – darbininkai, sportininkai, kaimo žmonės, muzikantai, žvejai...
Taip – daugelį paveikslų veikėjų yra įkvėpę sutikti žmonės. Apie muzikantus... Esu juos daug fotografavusi, saviveiklinius orkestrus, kapelas. Apskritai – fotoaparatas buvo man svarbi priemonė „pasigauti“ vaizdų. Be to, mane visada domino ta savita provincijos dvasia, paprasti žmonės, „liaudiški“ tipažai. Ir dabar dar tebeturiu skaidrių su jais ir su jų instrumentais – triūbomis, lėkštėmis... Atvažiavę į miestą, šie žmonės visada norėdavo „pasižmonėti“, pasivaikščioti. Tik žiūrėk, stebėk juos – ir daugiau nieko nereikia – tokie įdomūs tipažai. Grynuoliai, nuoširdūs...
Taigi, stebėjau, stebėjau panašius žmones, bet nebuvo kažkokios aiškios idėjos, kad būtinai reikia juos užfiksuoti ir kas iš to išeis. Bet ateina ir tas momentas, kada mintis įgauna pagreitį, vaizdai tarsi stoja į savo vietas...
Gal galėtumėte prisiminti bent vieną konkretų nutikimą, susidūrimą su šiais žmonėmis, jų virsmą personažais.
Kartą pavasarį, 1975 metų gegužę, buvome su Antanu Gudaičiu Palangoje, dailininkų kūrybos namuose. Kaip tik vyko Gegužės 1-osios šventė, iškilminga eisena mieste. Išėjau su fotoaparatu į gatvę – pilna žmonių, visur šurmulys. Ir štai – žygiuoja orkestras. Tokie kiek juokingi vyrai – aiškiai iš kaimo. Orkestras „meluoja“, instrumentai nesuderinti, groja pro šalį... Dirigentas bėga pirmas, šlubuoja... „Kokia egzotika“, – pagalvojau. Nusifotografavau juos. Negalėjau ramiai užmigti tą vakarą – tokį įspūdį jis man padarė, tas orkestras...
Kitą dieną nedelsiant išsiruošiau jų ieškoti – juk turi būti kažkokia bazė, kur jie repetuoja. Ėmiau klausinėti palangiškių, kur juos rasti. Niekas nežino... Kažkas pagaliau parodė – už Palangos, prie didelės automobilių bazės. Nubėgau ten – jokių muzikos garsų nesigirdi. Vienas kitas žmogus praeina pro šalį, klausiu – kur čia gali būti tie muzikantai. „Taigi jie vakar juk pražygiavo“, – paaiškino man. „Mačiau, – sakau. – Bet man įdomu būtų šiandien su jais pakalbėti.“ „Jie išsivažinėjo – į žvejų kaimus, sodybas. Ne palangiškiai“. Paaiškėjo, kad tie orkestrantai – tai visokie vairuotojai, žvejai, darbininkai. Jie vadina save muzikantais, ir uždirba iš to. Groja vestuvėse, laidotuvėse, šventėse.
Man parodė kažkokį mūrinį namą, kuriame gyveno jų dirigentas, žmogus rusiška pavarde. Nuėjau pas jį, pasirodė – kad tai kare kontūzytas žmogus, blogai girdintis. Įsivaizduojate – dirigentas, kuris blogai girdi! Jis ir subūrė tą kompaniją... Pasakė man – šeštadienį, jei žmonės susirinks, tada repetuosime... Aš ir vėl bėgu šeštadienį per visą Palangą, į orkestro repeticiją. Atėjo keli žmonės – tokiais vėjo nugairintais veidais, apsivilkę storais rankų darbo nertiniais iš šiurkščios naminės vilnos. Rankos tvirtos, suspaudę triūbas, tarsi kokius pjūklus ar kirvius... Tai buvo žemaičiai. Dirigentas sako: „Dailininkė atėjo, norės jus piešti.“ Jie iškart užprotestavo: „Ne, ne, o kam čia reikia.“
Kaip tik gal dieną kitą prieš tai „siautėjo“ Gudaitis – „velnias žino, gyvenam Palangoj, o nei vieno žemaičio nesutinkam, nei vieno normalaus veido“. „Bėkit ieškoti, – sakė Bičiūnui ir kitiems. – Reik žemaitiško tipažo. Suraskit man žemaitį.“ „Tuleiki! – šaukė Gudaitis. – Tu gi žemaitis, eik ieškoti!“ Bet kur jis tau suras žemaičių toj Palangoj, kur daugelis – atvažiavę, poilsiautojai...
Taigi, kalbinu juos, o tiems orkestrantams ne tiek pozuoti norisi, kiek pajuokauti su kažkokia jauna kvaila moterimi, kuri užsimanė juos nupiešti... Jie nesuprato, ko aš iš jų noriu. Iškart dar negalvojau apie paveikslą, bet nors jų portretus svajojau pasidaryti.. Bėgu pas Gudaitį, ir giriuosi: „Aš radau tikrus žemaičius!“ Tik jie nepasiduoda... nepozuos...
Kai jie susirinko repetuoti kitą kartą, atėjau su palyda – Gudaičiu ir Džiaukštu. Atseit, turėjo vykti repeticija. Orkestre gegužės 1-ąją mačiau žygiuojant gal 15 žmonių, o suėjo kokie 5. Buvau kvaila – prieš pat išeidama aną kartą, pasakiau, kad ateisiu su savo profesoriumi. Be reikalo... Jie atėjo „pasiruošę“, pasitempę – su medaliais, oficialūs, stengdamiesi užmaskuoti tą savo sodietišką paprastumą, bet vis viena juokingi ir mieli – švarkai, į kuriuos vos įtelpa apvalūs pilvukai, nugairintais vėjo veidais... Gudaitis apsidžiaugė: „O, kokie vyrai!“ Ėmė kalbinti, kad ateitų į kūrybos namus papozuoti, prašė telefonų... Telefono niekas iš jų neturėjo, ir šiaip, reagavo į viską gana skeptiškai. Tai man Gudaitis – dievas, o kas jiems mano profesorius. O dar nepatiko, kad reikės kažkur išvažiuoti, toliau nuo namų... Susirūpino, kaip gyvulius reiks palikti, kas paršiuką pašers ir taip toliau... Kitam – tolimas reisas su sunkvežimiu – ant nosies...
Bet čia aš jau nieko negalėjau padaryti. Sakiau profesoriui: „Radau jums tikrus žemaičius, o toliau jau tarkitės, kaip norit...“ Bet nė vienas iš jų paskui neatėjo pozuoti. Tiesa, vieną iš tų vyrų – vyresnio amžiaus, žilą, esu pas Gudaitį mačiusi.
Gudaitis yra nutapęs darbą „Kaimo muzikantai“, du variantus. Aš dariau Palangos muzikantus pagal konkrečią medžiagą. O jis kūrė apibendrintą darbą, bet vis viena, matyt, paveiktas šitų žmonių įspūdžio...
Žinoma, ir mano paveikslas su jais – „Šventė“ – tai jau interpretacija, vis tiek atitolau nuo tikrovės, nors ir nuotraukų, skaidrių su jais turėjau. Kaip ilgai po to mes su profesoriumi svarstėm – kokie žmonės, kokios rankos, kokios triūbos... Beje, triūbos – nenaujos, „pagyvenusios“, palankstytos, aplamdytos. Mane paveikė didelės apvalios instrumentų formos, blizgantys paviršiai, jų santykis su figūromis, o Gudaičiui rūpėjo pati muzikuojančių žmonių idėja.
Taigi, ne pats darbo rezultatas įdomus, o visa priešistorė...
O Gudaičiui pozuoti buvo daug norinčių – paauglių, žavių damų. Bet jis labai troško paprastų, „nenuglaistytų“, „tikrų“ žmonių. Panašiai visada galvojau ir aš pati.
O pajūrio moterys – ar su jomis taip pat bendravote, piešėte, tapėte jas iš natūros?
Daugybę tokių moterų mačiau, su jomis sėdėjau, bendravau, fotografavau. Bet nebūtinai tas, kas yra paveiksle, perteikta pažodžiui.
Daug važinėjau į Šventąją. Pajūris tada buvo sovietų kariškių saugoma pasienio teritorija. Paklausiau Palangos kūrybos namų direktoriaus, kaip ten patekti. Patarė važiuoti į karinę pasienio įgulą, jos viršininkas buvo lietuvis, nors visa kariuomenė – rusai, baltarusiai, iš Vidurinės Azijos... Nuvažiavau ir paaiškinau, kad noriu tapyti, prieiti prie jūros, o svarbiausia – prie tų žmonių, žvejų. Beje, 1949 metais mes su Gudaičiu turėjom Palangoje studentišką vasaros praktiką. Tada dar buvo galima prieiti prie žvejų, valčių. Ir tapėm, ir piešėm...
Tai va, tas viršininkas mielai sutiko ir net pasiūlė kiekvieną rytą į Šventąją nuvežti, į žvejų stovyklą, į prieplauką. Visą laiką ten vyko patikrinimai. Atplaukia žvejų laivai, juos pasitinka kariškiai su šunimis, tikrina, ar koks šnipas neišlips iš laivo. Kareivėliai ten nuolat stovėdavo. Bet atmosfera buvo draugiška, rami – žvejai dirba savo darbą, kareiviai – savo. Keliaudavau nešina „etiudininku“ į prieplauką.
Ten matydavau žvejų brigadas – ne vien lietuvių, bet ir latvių, estų. O žvejų moterys laukdavo laivų. Jos, būdavo, pasitinka žvejus, padeda iškrauti laimikį, ir čia pat doroja žuvis. O prieš tai, jei dar neatplaukę laivai, dirba kitus darbus – taiso, džiausto tinklus. Ir viskas čia pat, priešais akis. Ir vaikai, ir šunys zuja aplinkui... Gražu, įdomu stebėti...
Tos moterys storos, stiprios, tvirtos. Sparčiai dorodavo žuvį, o kiek išmesdavo, tokios geros žuvies... Net širdį skaudėdavo. O kai išvažiuodavau, jos atnešdavo didžiulį, kokių 5 kilogramų paketą su šviežiai rūkyta žuvimi – dailininkams...
Štai tokie buvo santykiai. Kažkas kažkur vykta, konfliktuoja, galbūt – kariauja, nekenčia, vaidijasi, o ten – viskas paprasta ir aišku, jokių užslėptų dalykų.
Paveiksle „Anytos ruduo“ iš tiesų pavaizdavote savo anytą?
Taip, tai Silvestro mama Veronika Džiaukštienė, amžiną jai atilsį. Labai mylėjau savo anytą, ir ji mane. Man su jos atminimu siejasi ir daugybė nepamirštamų patirčių. Ji buvo puiki dainininkė, gera audėja ir raudotoja – šias moteris žmonės kaime kviesdavo į laidotuves.
Anyta gyveno Mikalavo vienkiemyje, Švenčionių rajone, beveik iki pat mirties. Suvažiuodavom pas ją visi – sūnėnai, vaikai, visa didelė šeimyna. Mama Veronika buvo visų mama... Ji mėgo augalus, gerai pažinojo vaistažoles – tikra kaimo moteris buvo. Turėjo nuostabiausių audinių rietimus, nors tada, kai aš atsiradau Džiaukštų šeimoje, ji jau neaudė. Esu padariusi daugybę nuotraukų – to stulbinamo spalvų, raštų grožio... Iškabinti anytos audiniai – autentiški, išmarginti nuostabiais ornamentais – man buvo tarsi puikios, nepakartojamos parodos. Bet gal tik man taip atrodė – patys kaimiečiai to nevertino, jiems tai buvo įprasta. Audimas – amatas, moters priedermė.
Ištikus kokiai bėdai, nemalonumui, sopant širdį, Veronika Džiaukštienė kartais imdavo ir man palikdavo visą ūkį – su vištom, paršiuku, karve, ir išeidavo į mišką. Ir aš girdėdavau iš girios sklindant tokias raudas, tokias baltąsias eiles... Tai stebuklas. Ne visi tą gali suprasti. Jos raudose skambėjo tiek daug švelnių, maloninių žodžių – širdelė, gėlės, lietutis, vėjelis, debesėliai... Aš negaliu, nemoku to perteikti. Ir aš pravirkdavau kartu su ja, taip man visa tai nuostabu atrodė, taip jaudino. Ji, būdavo, negrįžta namo, kartais gana ilgai. Kai grįždavo, klausdavau jos: „Mama, kaip jūs ten visą dieną be maisto, miške...“ O ji atsako: „Ten buvo uogų pilna.“ Nekamantinėdavau jos, palikdavau ramybėje. Viena aišku – jos emocijos, pergyvenimai likdavo ten, miške.
Tai net ne religinis, o kažkoks archajiškas, panteistinis jausmas ir elgesys. Tas mamos buvimas miške – taip nuoširdu, tikra. Ten ji kalbėdavosi su savimi ir su gamta.
Matyt, Silvestras paveldėjo iš mamos jautrumą, menišką prigimtį. Kaimiečiai manė, kad ji tokia, kaip ir visos moterys. Nė velnio – ji buvo ypatinga.
Kaip nutarėte nutapyti legendinę plaukikę Aldoną Pipynienę? Ar ji Jums pozavo?
Tai buvo garsi sportininkė, ir man imponavo tai, kad ji stipri, veržli, valinga moteris. Taip, ji kantriai man pozavo, padariau du portreto variantus.
Norėjau jos portretą vėliau padovanoti Kaune įsikūrusiam Lietuvos sporto muziejui, kitoms sporto organizacijoms. Muziejus atsisakė priimti dovaną, kiti portreto priimti taip pat nenorėjo. Kodėl Lietuva jos taip nenori prisiminti? Ideologiniai dalykai? Jos vyras – lengvaatletis Jonas Petras Pipynė buvo Sovietų Sąjungos, Lietuvos čempionas, ko gero, garsesnis už žmoną. Tad gal vyras sportininkas – gražiau, įdomiau, garbingiau?
Ačiū už pokalbį.
G. Petrovos-Džiaukštienes paveikslas „Aldona Pipyniene“ – viršelyje