Retrospektyvinės parodos tradiciškai būna arba jubiliejinės, arba pomirtinės. Pomirtinėse neretai pasitaiko menininko kūrybos sureikšminimo tendencijų. O kas būna, kai tokia paroda surengiama gyvam menininkui – jo paties ir pavadinama „Fetišu"?

Kažkuriuo metu lapkritį Evaldo Janso pavardė ėmė rodytis visur: didžiuliai Janso tapybos parodos plakatai skelbimų stenduose, Jansas gamina vakarienę, Jansas pagiriojasi ir tapo, Jansas kuruoja parodą, kurios pagrindinė tema – pats Jansas. Nors nedaug meno renginių ir parodų atidarymų Vilniuje įvyksta nepasirodant su kamera Jansui, tačiau dokumentuotojo vaidmuo, rodos, nepadeda realizuoti meninių ambicijų, tad pribrendo laikas pasirodyti. Ir pasirodyti taip, kad būtų tikrai pamatytas.

Kiek anksčiau „Meno nišos" galerijoje vykusios E. Janso tapybos parodos „Man pagirios – jai PMS" metu kultūrinėje spaudoje pasirodė vilčių, kad menininkas gal „susitupėjo" ir grįžo prie „tikrojo meno". Tačiau „Fetišo" paroda „Artifex" galerijoje turbūt šias viltis sudaužė, o pačioje parodoje taip pat netrūko dužių medžiagų.

Tušti buteliai fiziniu arba idėjiniu pavidalu nusėdo parodoje eksponuotuose Duonio, Martos Vosyliūtės, Dainiaus Liškevičiaus kūriniuose ir iš galerijos „Malonioji 6" po 2014 m. lapkričio 5 d. vykusio renginio „Evaldas Jansas kviečia vakarienės" (kur menininkas prašė atvyksiančių svečių atsinešti ką nors, kas jiems asocijuojasi su Jansu) parsineštos butelių duženos. Tai kartu ir nuoroda į bohemišką gyvenimą, kurio simboliu Lietuvos mene šis kūrėjas galėtų būti, ir į skulptūrinę jo kompoziciją „Puokštė mylimajai".

Be įsivaizduojamo alkoholio tvaiko galerijoje turėjo būti ir daugiau kvapų. Galerininkės užsiminė, jog Konstantinas Bogdanas siūlė galeriją prieš atidarymą „papuošti" prakaitu. Tai menininkas norėjo padaryti prikvietęs pasimankštinti būrį sportininkų. Kodėl šios idėjos atsisakyta – lieka paslaptimi. Vietoj to galerijoje teliko įrėmintas A4 lapas, kuriame daugybę kartų užrašyta JANSAS. Fetišas juk yra garbinimo objektas, fetišu parodoje yra Janso asmenybė, tad šis Bogdano kūrinys bene geriausiai atspindi parodos idėją. Daug kartų kartojant Janso pavardę, matyt, galima ne tik pasiekti meditacinę būseną, bet ir nušvitimą.

Su ritualais bei kvapais susijęs ir parodoje neįvykęs Sauliaus Leonavičiaus „Facts of Local Autocrasy" – 2006 m. ŠMC neįvykusio Janso avies skerdimo performanso pakartojimas. Avis prieš atidarymą galerijoje vis dėlto praleido keturias ar penkias valandas, vėliau buvo išvesta, bet palikta tai liudijanti dokumentacija, abjektiški avies „artefaktai" ir užrašas etiketėje, kad Jansas laiko tai geriausiai parodos idėją atitinkančiu kūriniu.

Kitų autorių darbuose taip pat matomas kaip nors panaudotas fizinis E. Janso kūnas arba nuorodos į kūrybą: Eglės Karpavičiūtės pertapyta Janso performanso dokumentacijos nuotrauka, Sauliaus Slavinsko camera obscura užfiksuotas Janso kūrinio „Mylėk savo Pinokį" kūrybos procesas, nemažai kitų menininkų sukurtų Janso portretų. Tačiau dar vieną paro­dos matmenį sudaro menininko gyvenimo ir aktorinės karjeros trupiniai. Sūnaus nuotrauka ir kompiuterinės smegenų tomografijos vaizdai leido patirti asmeniškesnę menininko gyvenimo dalį, o mažiau žinomi Janso –­ akademijos pozuotojo, arlekino ar barokinio trimitininko vaidmenys –­ galėjo sudominti tuos, kurie apie Janso vaizduojamąją kūrybą žino kone viską.

Lyginant Janso „Man pagirios – jai PMS" ir „Fetišo" parodas, pastaroji turbūt yra intymesnė, papasakota per kitus. Šioje parodoje „meninis" ir „asmeninis" Jansas stipriai susipynę, tačiau vargu ar jų atskirtis išvis gali būti didelė, kai vienas esminių kūrybos bruožų – kūrimas savo kūnu. Lengva būtų apkaltinti Jansą susireikšminimu. Žinant jo pomėgį šokiruoti, atrodo, kad atoveiksmis turėtų būti būtent toks. Tačiau „Fetišo" pa­rodoje, be noro nustebinti, šokiruoti, gausu ir sentimentalumo. Nuorodomis į menininko kūrybą ir asmeninį gyvenimą išryškėja kitų šiuolaikinių menininkų meilė Jansui. Fetišas juk ir reikalauja gilaus, asmeninio ryšio su jo subjektu/objektu. Iš „Maloniosios 6" sunešti artefaktai galerijoje tarsi atlieka altorėlio funkciją. Bet ar paroda įtikina ir eilinį žiūrovą Janso asmenybės galia ir poveikiu Lietuvos kultūrai, ar priverčia įsimylėti jo kūrybą? Ar po šimto metų jis bus pakeltas į Čiurlionio ir Mačiūno dominuojamą Lietuvos kultūros Olimpą?