2021 m. išleista knyga – dailėtyros straipsnių rinkinys „Su savo tiesa: Gražina Kliaugienė (1944–1995)“ – suteikė progą susipažinti su sovietmečio lietuvių dailės kalbos paradigmos peripetijomis, praeities menininkais, jų pasaulėžiūra, kūrybinėmis charakteristikomis. XXI a. skaitytojui, patyrusiam ir nepatyrusiam to laiko socialinės tikrovės ypatybių, šis leidinys turėtų kelti daugialypių minčių, įsivaizdavimų, nostalgijos, jausmų vedant paraleles su šių dienų lietuvių tautinio meno raida. Pasidžiaugus leidiniu, įvertinus jo turinį, atskleidusį kultūrines meno lauko dviprasmybes, ideologijos trivialumą, netikėtai teko patirti kultūrinio šoko dozę. Ypatingą potyrį sukėlė šiuolaikinės meno lauko kalbos (ŠMLK) ekspertai, Lietuvos kultūros taryboje sprendžiantys, ar kūrėjai atitinka minimos kalbos (normatyvinius?) reikalavimus. Sureikšminti tai paskatino ir šiuolaikinė valstybinė kultūros politikos perspektyva, ypač pastaruoju metu skleidžiamas ideologinis alasas apie nepaliaujamai didėjančius kultūros finansavimo srautus. Pasiremdamas teorinių, praktinių autoritetų pastabomis ir įžvalgomis bandysiu apibendrintai (nesistemiškai) išskleisti, ką tai reiškia statistiniam meno kūrėjui. Pradžioje paminėsiu, kad daugybė kritinių įžvalgų dailėtyrinio-menotyrinio lauko (ŠMLK ekspertų) atžvilgiu buvo ne kartą pub­likuotos kultūrinėje spaudoje, menotyros knygose, tačiau jos, deja, kažkodėl vertinamos kaip neatitinkančios dialogo konstruktyvumo. Pavyzdžiui, Redo Diržio, Kęstučio Šapokos ŠMLK konjunktūros kritiką sisteminės kritikos atstovai galimai laiko antipodiniu prototipu, ją ignoruoja ir viešai su šiais autoriais nediskutuoja.

Knyga „Su savo tiesa...“ apima kertinį XX a. tautinės dailės, ARS modernistinės tapybos tradicijos vystymosi ir amžių sandūros virsmo laiką. Skaitant G. Kliaugienės straipsnių retrospektyvą galime atsekti, kaip tautinės kultūros lauko politikai pavyko transformuotis idealistinėje modernizmo ir postmodernistinėje paradigmose, įsisavinti naujos šiuolaikinio meno kalbos kodavimo (alter)algoritmus. Atgavus Nepriklausomybę oficialios dailės tradicijos perėmimas iš Lietuvos dailininkų sąjungos – simbolinis pa­rodų rūmų atidavimas Šiuolaikiniam meno centrui – neabejotinai buvo vienas svarbiausių įvykių. Taip prasidėjo šiuolaikinio institucinio meno ir oficialios ŠMLK gimimo bei konjunktūrinės transgresijos etapas, senosios tradicinio meno lauko kalbos (TMLK) dekonstrukcija.

 

Roko Iremašvilio darbas (2021), ekponuojamas personalinėje parodoje „Buferiniai intervalai“. Dimitrio Ševardnadzės nacionalinėje galerijoje (Sakartvelas)

 

Darydamas pauzę arba keldamas įtampą dėl ŠMLK šaržo apraiškų cituoju G. Kliaugienės mintis apie tipinę ŠMC konceptualaus meno parodą: „...komiški šiame renginyje yra tik du dalykai – aiškinamieji autorių tekstai ir žiūrovų reakcija. Tarp gana raiškių objektų ir „blatnų“, nežmoniškai pretenzingų tekstų nematau jokio ryšio. Tekstas tampa „kūriniu sau“, per tarptautinių žodžių sąvartyną jo beveik neįmanoma skaityti. Jis primena vieną „intelektualą“, primityvų ženkliuką aprašiusį maždaug taip – „jeigu kairys pagrindas remiasi į dešinį pagrindą, o šiedu abudu remiasi į bend­rą pagrindą“ (p. 354). Kodėl profesionali dailėtyrininkė taip reagavo į jaunosios kartos, naujojo meno kūrybos apraiškas, jas pavadino kone anomalinėmis? Galbūt tai nuoroda į amžino ginčo situaciją tarp tautinių praktikų ir teoretikų – Vilniaus dailės akademijoje rengiami vizualaus meno kūrėjai privalo pereiti teorinio pasiruošimo mėsmalę, o menotyros studentijai nėra privaloma praktiškai išmėginti savo kūrybinių gebėjimų materijoje, generuoti turinio ir formos plastinių simbiozių.

Tokia klausimo premisa pagrįstai kviečia kritikuoti beveik 30 metų oportunizmu remiamą postsovietinės kultūros politikos forma(ta)vimo aspektą – dauguma VDA ir kitų aukštųjų meno mokyklų absolventų (t. y. visi, įgiję bakalauro, magistro diplomus), gavę aukštus švietimo sistemos įvertinimus, šiuolaikinio meno lauke yra rūšiuojami pagal konjunktūrą. „Atmestieji“ tampa tarsi nekvalifikuotais autoriais, yra tapatinami su neprofesionalaus meno kūrėjais ir mėgėjais, pažodžiui cituojant doc. dr. Ramutę Rachlevičiūtę, „įvairaus plauko kuolų drožėjais“ (vienos iš pagrindinių bendrojo švietimo ugdymo programos kūrėjų pastabos kultūrinėje periodikoje nėra skelbiamos, jos publikuojamos delfi.lt laisvalaikio rubrikoje). Kokiu universaliu būdu galima vertinti kūrėjams finansuoti skirtų konkursų, stipendijų skirstymo tvarkas ir kriterijus? Ar galima konstatuoti, kad kultūros politika suvienodina visų kūrėjų konkurencines galimybes, neskirsto meno į šiuolaikinį ir tradicinį, tačiau taip – institucinius kultūros formavimo prioritetus suplakdama į bendrųjų biurokratinių kompetencijų varžytines – diskredituoja ir švietimo politiką, ir save? Akademinė bendruomenė (ar tai būtų savarankiški meno kūrėjai, ar dailėtyros, kultūros kritikos profesionalai) problemos nemato, jos nediskutuoja, nekvestionuoja net neoficialių forumų formatu, galimai pritaria populistiniam tautinės kultūros politikos šaržavimui ir sukomercinimui. Tenka pripažinti, kad akademinė bendruomenė reaguoja pasyviai, su įvietinta inercija, iš ekspertų pozicijos, pagal konjunktūrines sąlygas ir kūrėjus įvertina dviprasmiškai, galbūt subjektyviai ir be atsakomybės, nes LTKT teisiškai užsitikrina, kad apeliuoti konsoliduotų ekspertų sprendimų nėra įmanoma (?). O gal klystu, gal prielaidos yra perdėtai radikalios ir vertėtų ramiau žiūrėti į XXI a. perspektyvas, nes nežinome, kaip tiktokerių, robloxo, squidgame’o, minecrafto vartotojų palikuonys (konsoliduoti apsimetėliai) ekspertuos, kvestionuos, diegs naujas dirbtinio intelekto personalizuotas kultūrines sampratas.

Grįžtu prie esminės „Su savo tiesa...“ informacijos. G. Kliaugienė individualią tautinės dailės kūrėjo raidą vertino neatsiejamai, neprieštaraudama tarybinio institucinio panestetizmo ideologijos tonui, tačiau po tokia kritika veikiausiai stengėsi slėpti ir tarybinės konjunktūros skaldomos asmenybės dramą. Anuomet dažnas kultūros lauko veikėjas, siekdamas minimalių egzistencinių kūrėjo privilegijų, priverstinai ar savo noru tarybiniam sociumui skleisdavo didaktiniais metodais paremtą meną, per estetinės vertės spekuliacijas turėjusį kurti visuomenės gerovei palankią aplinką. Laisvėjant politinei situacijai G. Kliaugienė įžvalgose vartojo kartų konflikto leitmotyvą. Ji dažnai pabrėždavo naujosios kartos estetinės kokybės svarbą tęsti tautinės dailės tradiciją, o naują, Ezopo kalba artikuliuotą, tyliojo modernizmo (Elonos Lubytės terminas) estetiką vertino kaip motyvuotą žingsnį tolyn nuo sustabarėjusių (normatyvinių) meno štampų. Postmodernistinėje perspektyvoje tyliųjų modernistų kūrybinis atsakas tradicijai buvo grįstas ideologijos ir formalizmo šaržavimu, kuris neatsiejamas nuo amžių kaitos dekadanso, vertybių perkainojimo, kolektyvinės pasąmonės chaoso nuojautų.

Sisteminiai tarybinės TMLK obalsiai, obertonai dažnai suskamba ir dabartinėje neoliberaliomis vertybėmis paremtoje valstybinės gerovės koncepcijoje. Meno lauko kalba, siejama su pozityviąją estetika kaip socialinės kontrolės įrankiu, yra išnaudojama nelyg tarybinė segregacija – visuomenės dalijimas į naudingų ir nenaudingų (socialinių) priešų gretas. Šiuolaikinė kultūros lauko projekcija yra grįsta kūrybinių industrijų siekiu kurti bendražmogiškų vertybių kupiną produktą, tačiau nebekvestionuoja estetinės plastikos, stengiasi įtikti masinės kultūros vartojimui. Statistinis kūrėjas, kaip demokratinės kultūros politikos pamato sudedamoji dalis, ir toliau atribojamas nuo kultūros lauke vis didėjančio finansavimo pasitelkiant jau 30 metų konjunktūros naudojamą biudžeto skylės cenzūrą. Statistinis kūrėjas savo lėšomis kuria pramoginį produktą, sumoka galerijoms, mugėms už parodų erdves, dalyvauja viešuose renginiuose, tačiau stipendijų, projektų rėmimo schemose (ne)konkuruoja su institucine galia – privačiomis VšĮ, MB, kitais privilegijuotais komercijos ir verslo subjektais. Individualių stipendijų finansavimas tesiekia apie 30 % paraiškų, bendrame kultūros rėmimo biudžete sudaro apie 1 %. Šiemet individualių stipendijų konkursas nebeskelbiamas ir, vertinant porą pastarųjų metų, vėl grįžtama prie stipendijų konkurso skelbimo vieną kartą per metus, taip faktiškai dar labiau sumažinant stipendijų dydį ir trukmę.

ŠMLK plotmėje veikiantys romantiškieji stebėtojai, pramoginio gerovės turinio gamintojai tampa projektų, parodų, mugių visumos fonu, kuris naudingas nežabotam privačiam interesui. Dėl biurokratinių inovacijų algoritmų statistinis kūrėjas praranda galimybę atsiriboti nuo masinės lietuvių tautinio meno raidos. Masinės kultūros strategiją institucinė sąranga įteisina kaip tarpdisciplininę eklektiką, kurios normatyvais kuriant vertybių hierarchiją yra manipuliuojama. Pagal šią hierarchiją tarybos ekspertams individuali kūryba gali virsti tradicine arba alternatyvia ŠMLK (ne)vertybe. Ar tokioje ŠMLK pasaulėvaizdžio panoramoje „Su savo tiesa...“ autorei pavyktų aptikti lietuvių tautinio meno raidos etinės perspektyvos pėdsakų? Palieku šį klausimą atvirą pabaigoje pacituodamas Algirdą Gaižutį („Estetikos formalizavimo tendencijos“, p. 41): „Teisingai yra pastebėjęs M. Ovsianikovas, kad estetikos formalizavimo tendencijų plotmėje netikslinga per griežtai atriboti vadinamųjų „tradicinių“ ir „šiuolaikinių“ metodų, jų priešpriešinti. Reikia gilinti estetikos metodologinę problematiką, neužmirštant, kad genetinė analizė tiesiogiai susijusi su logine, nes dvasinių reiškinių ne­įmanoma suprasti izoliavus juos nuo istorijos.“