1911-ieji: nuo žemės drebėjimų iki moterų reikalų

1911-ieji. Turkestano miestą Almatą sunaikina 7,7 balo žemės drebėjimas. San Fransiske vyksta pirmasis bombardavimo iš lėktuvo eksperimentas. Didžiulis gaisras sunaikina Konstantinopolio centrą Turkijoje. Daugiau kaip milijonas vyrų ir moterų Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje mitinguoja už moterų teises. Portugalija įteisina moterų rinkimų teisę. Diuseldorfe sudūžta cepelinas „Deutschland“. Prancūzijos kariuomenė įžengia į Fesą Maroke, kad numalšintų antieuropietiškas bangas. Masiškai streikuoja Didžiosios Britanijos transporto darbuotojai. Harriet Quimby tampa pirmąja JAV moterimi, gavusia profesionalios aviatorės sertifikatą. Kyjive nužudomas Rusijos ministras pirmininkas Piotras Stolypinas. Mongolija įgyja nepriklausomybę nuo Čingų dinastijos. Norvego Roaldo Amundseno ekspedicija į Antarktidą tampa pirmąją, pasiekusia Pietų ašigalį.

Tuo metu Rusijos imperijos teritorijoje esančiame Gardine tapytojas Wojciechas Horacas Kossakas baigia tapyti kunigaikštienės portretą. Tai Teresė Izabelė Sapiegienė, jai tuo metu 23-eji, ji jau 2 metus ištekėjusi už 7 metais vyresnio vyro, kunigaikščio Eustachijaus Kajetono Sapiegos (1881–1963). Šios jungtuvės – tai ir senos LDK didikų Sapiegų, Ružanų (dabar – miestelis Baltarusijos pietvakariuose) lietuviškosios Sapiegų giminės linijos, ir garsios kunigaikščių Liubomirskių giminės, kuriai priklauso Teresė Izabelė, sąjunga. Iš jos greičiausiai tikimasi gražių perspektyvų. Tokių, žinoma, bus: gims mažiausiai 3 vaikai, vienas jų bus itin dėmesingas lietuviškajai Sapiegų giminės Ružanų linijai, parašys apie tai knygą.

 

Wojciech Horacy Kossak. „Kunigaikštienė Teresė Sapiegienė“, aliejus, drobė, 1911. Valdovų rūmų muziejaus nuotrauka.

 

Kunigaikštienė – labdarė, rašytoja, vertėja

Kunigaikštienės portretas eksponuojamas Valdovų rūmų muziejuje. Vasario viduryje buvo atidaryta paro­da „Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“ (veiks iki gegužės 28 d.). Yra žinoma, kad šis T. I. Sapiegienės portretas buvo padovanotas Nacionaliniam Osolinskių fondo Kunigaikščių Liubomirskių muziejui Lvive.

Parodos kuratorei, Valdovų rūmų muziejaus tarptautinių ryšių vadovei Daivai Mitrulevičiūtei, ieškojusiai medžiagos parodos katalogui, pavyko išsiaiškinti, kad netrukus po vedybų Sapiegų šeima iš Lvivo persikėlė į Gardiną. Teresė Izabelė užsiėmė labdaringa veikla, įkūrė neįgaliųjų globos draugiją „Latarnia“, domėjosi literatūra, pati rašė apysakas.

Daugiau žymių istorijoje paliko netoli Lvivo gimęs kunigaikštis E. K. Sapiega, įtakingas Lenkijos visuomenės ir politikos veikėjas, diplomatas, maršalo Józefo Piłsudskio bendražygis, kurį laiką – ir oponentas. Kunigaikštis Ciuriche studijavo miškininkystę, 1904 m. baigė aukštąją technikos mokyklą. Nuo 1916 m. – Vyriausiojo globos komiteto Varšuvoje pirmininkas. 1917 m. – Laikinosios valstybės tarybos Varšuvoje narys. Suartėjo ir bendradarbiavo su J. Piłsudskiu. Abiejų kilmė susijusi su Lietuva, panašus jų požiūris į Lietuvos ateitį. 1919 m. už dalyvavimą nesėkmingame valstybės perversme E. K. Sapiega suimtas, jam paskirtas namų areštas. 1919–1920 m. buvo Lenkijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje, 1920–1921 m. – Lenkijos užsienio reikalų ministras.

1921 m. gegužę E. K. Sapiega Briuselio konferencijoje dalyvavo derybose su Lietuvos atstovais. Pristatė jiems J. Piłsudskio projektą dėl kantonų Lietuvoje sukūrimo – šio projekto nepalaikė ne tik lietuviai, bet ir lenkai. 1928–1930 m. – Lenkijos Respublikos seimo narys. 1939 m. SSRS okupavus dalį Lenkijos, NKVD suimtas, kalintas Lubiankos kalėjime Mask­voje. 1941 m., Lenkijos emigracinei vyriausybei pasirašius susitarimą su SSRS ir atnaujinus diplomatinius santykius, iš kalėjimo paleistas. Evakuotas į Iraną, vėliau išvyko į Keniją. 1955–1959 m. du kartus buvo nominuotas Lenkijos prezidento išeivijoje įpėdiniu.

Galėtume tik spėlioti, kaip šalia įtakingo, neeilinės biografijos vyro jautėsi T. I. Sapiegienė. Žvelgdami į W. H. Kossako tapytą portretą, vargiai galėtume pasakyti, kad šiai moteriai – vos 23-eji. Aukšta kakta, skvarbus žvilgsnis, aštri nosis, liekna figūra kuria savimi pasitikinčios, savo kilmę ir vertę suvokiančios moters įspūdį. Apie tokias kai kas sako, kad jos neva nemoteriškos, nelabai švelnios, galbūt per reiklios, per griežtos ar per sunkios sau ir aplinkai. Portrete pavaizduoti pasmukę akių vokai, sakytum, ženklina rūpestį, nuovargį ar netgi giliai slepiamą liūdesį. Ar ši našta – iš Teresės Izabelės skaitomų knygų, o gal bendraujant su neįgaliaisiais, kuriais ji rūpinosi? O gal ją vargino nemiga? Galėtume taip pat spėti, kad port­retas – iš dalies autoriaus sumanymas parodyti kunigaikštienę bemaž slegiamą kilnumo, subrendusią labiau, nei tikimasi iš jos metų moters.

Paveikslą kūrė dailininkų dinastijos atstovas

Valdovų rūmų muziejaus parengtame apraše pristatomas dailininkas W. H. Kossakas – Lenkijos menininkų ir rašytojų Kossakų giminės atstovas, žinomas tapytojas, garsėjęs batalinėmis kompozicijomis ir portretais. W. H. Kossakas gimė Paryžiuje 1856 m. gruodžio 31 d. prieš pat vidurnaktį, o jo brolis dvynys Tadeuszas, vėliau tapęs žinomu Lenkijos armijos karininku, – jau po vidurnakčio, 1857 m. sausio 1-ąją. W. H. Kossako tėvas Juliuszas Kossakas ir krikštatėvis prancūzas Horace’as Vernet, kurio garbei būsimasis dailininkas gavo antrąjį vardą, buvo tapytojai.

Dailės W. H. Kossakas mokėsi Krokuvoje, vėliau – Miunchene ir Paryžiuje. Greitai sulaukė pripažinimo ne tik Lenkijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Vieną dailininko batalinę kompoziciją 1884 m. įsigijo Aust­rijos-Vengrijos imperatorius Pranciškus Juozapas I. 1895–1902 m. W. H. Kossakas gyveno Berlyne, dirbo Prūsijos dvarui. Daug keliavo po Prancūziją ir JAV. 1884 m. vedė lenkų aristokratę Marią Kisielnicką, su kuria susilaukė sūnaus Jerzio Kossako, būsimo dailininko, bei dukterų Marios Pawlikowskos-Jasnorzews­kos ir Magdalenos Samozwaniec – būsimų poetės ir prozininkės. W. H. Kossakas mirė Krokuvoje, palaidotas Rakovicų kapinėse.

Gyvenimas ir mirtis Afrikoje

Išleistas iš sovietų kalėjimo E. K. Sapiega į SSRS kont­roliuojamą Lenkiją nebegrįžo. Galiausiai kartu su žmona atsidūrė Kenijoje, kuri tuo metu buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Kad toks žingsnis nebuvo atsitiktinis, o subrandintas racionalus sprendimas, galėtume įsitikinti lenkų kalba išleistoje kunigaikščio prisiminimų knygoje „Taip ir buvo. Nedemokratiški Eustachijaus Sapiegos atsiminimai“ („Tak było. Niedemokratyczne wspomnienia“). Šį bei tą galima numanyti iš knygos ištraukos internete, kur kunigaikštis aprašo savo 3 mėnesių stažuotę žydo savininko Jechielio Nachario Międzyrzeckio eksporto įmonėje Varšuvoje. Čia jį labiausiai domino prekybos su Afrika perspektyvos. E. K. Sapiega dargi giriasi, kad tokį jo sprendimą su džiaugsmu palaikė tėvai: esą ateitis priklauso tiems, kurie gali sulaužyti XIX a. įpročius. Pasak E. K. Sapiegos, prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkijoje tik­riausiai 90 proc. žmonių, vadintų verslininkais, buvo žydai. Rytų Europos prekybos kalba buvo jidiš kalba, dėl to jos savo iniciatyva mokėsi ir kunigaikštis. Jis, beje, taip pat tvirtina beveik su liūdesiu palikęs J. N. Międzyrzeckio įmonę: visi jam linkėjo sėkmės, davė savo kontaktų adresus Afrikoje, siūlydami bend­radarbiauti ateityje. Su dėkingumu prisimena, kaip žydai bandė padėti jo šeimai Afrikoje.

Kunigaikštis ir mirė Kenijoje 1963 m. vasarį, likus vos keletui mėnesių iki Kenijos nepriklausomybės paskelbimo. Jo žmona Izabelė paskui vyrą Anapilin iškeliavo jau nepriklausomoje Kenijoje – 1964-aisiais. Greičiausiai ji galėjo girdėti Nairobio gatvėse baltiesiems iš paskos siunčiamą „Go home“. Ar bent akimirką buvo pajutusi, kad Afrika – labai sena, pirmapradė visų mūsų tėvynė, ir ar kunigaikštienės veidas tada atsileido, atsivėrė, nusimetė nematomą naštą?

Sara Poisson – poetė, prozininkė, eseistė. Kontekstai – jos aistra ir pretekstas širdperšai.