Eglės Budvytytės paroda „Riedlenčių malda, arba Kakta žemiau širdies“
Žadintuvas, tualetas, kava, cigaretė, veidrodis, rūbai, dar kartą veidrodis ir žingsnis pro duris. Viena iš daugelio mūsų rytinių ritualų variacijų. Ritualų, nes šiandien viskas, ko mes imamės, bus paversta kažkuo magišku, transformuojančiu – dievybių verta patirtimi. Paradoksalu, jog visi mūsų šiuolaikiniai virsmai (lyg iš populiariųjų serialų apie raganas) yra virtę savanaudiškai naudojama magija, nutolusia nuo savo pirminės prigimties.
Kasdien girdime apie ritualus, skirtus pasiekti grožio ir dvasios harmoniją. Skaitome, kaip svarbu nepamiršti, jog kūnas yra mūsų sielos namai ir turime jį ne vien prižiūrėti, bet ir lepinti. Retas iš šių rekomenduojamų užsiėmimų reikalauja sudėtingo apeiginio dalyvavimo, o juo labiau siūlo rezultatą, naudingą daugiau nei vienam žmogui.
Eglės Budvytytės paroda „Riedlenčių malda, arba Kakta žemiau širdies“ ir jos pagrindinis dėmuo – kasdienė uždaros grupės procesija – rodėsi atsigręšianti į religinį ritualą, tokį svarbų performanso interpretacijai. „Bet kodėl performansas?“ – citata iš mano vidinio monologo. Kodėl visus gyvo kūno pasirodymus meno galerijose, viešose erdvėse ir apskritai ne teatro scenoje automatiškai vadiname performansu? Net jei taip nėra įrašyta parodos anotacijoje. Nerandame kitų apibrėžimų?
Teatro teoretikai Lietuvoje dažnai įsitikinę, jog dailėtyrininkai yra išstudijavę performanso žanrą, todėl tekstuose apie dramos teatro patirtis šią sąvoką naudoja atsargiai, šalia lyg būdvardį ar apsaugą pridėdami Marinos Abramović ir Erikos Fischer-Lichtes pavardes. Įdomu, jog viename iš „Three Uses of the Knife“ seminarų ciklų, nagrinėjant performanso ir performatyvumo sąvokas, tapo visiškai aišku, jog jos iki šiol nėra aiškios nei vieniems, nei kitiems, tiksliau – visų skirtingai suvokiamos.
Kaip visa tai susijungia į ŠMC vykusios parodos patirtį? Per atidarymą rodyta „sustabdyta“ kūrinio versija vienu metu ir prisitaikė, ir atsiribojo nuo ją supančios aplinkos. Ant juodo kilimo susėdusi ritualo grupė meditavo, ruošėsi neįvyksiančiam pasirodymui, šildė vienas kito kūną, raumenis. Šie žmonės, aprengti patogiais, judesiui paklūstančiais rūbais, neišskirstant jų į vyriškus ar moteriškus, nuo pirmos sekundės sudarė uždarą komuną. Nors ir sąmoningai žinodami, jog yra stebimi, jie nereagavo, ignoravo aplinką, taip dar labiau išryškindami buvimo savo mažoje grupėje svarbą, o gal net ir privalumą. Jie egzistuoja atskirai nuo mūsų, nes yra parodos dalis (atlikėjai-objektai), tačiau jie yra ir ritualo dalis, o tai juos gali paversti „šiandienos šamanais, vedančiais žiūrovą į jų mintis pakeisiančią patirtį“*. Ar iš tiesų vėlesnis komunos pasiūlymas ką nors pakeitė?
Žemės, blankių spalvų kostiumai pilkos ir baltos spalvos parodų salėje tiksliai išbrėžė atlikėjų kūnų kontūrus, tačiau savo stiliumi ir dizainu neleido kontrastuoti su aplinka. Prie to prisidėjo ir ant turėklų, pritvirtintų prie sienų, kabėję lyg kažkieno pamesti daiktai bei stilizuotos medinės riedlentės. Meditacija, riedlentės... How hipster is that? Bet kuriuo atveju, antrą ir trečią kartą atėjus stebėti jau viso pasirodymo, po lėto ir vangaus apšilimo atlikėjai ėmė šliaužioti jų mintyse aiškiai sužymėtais takais.
Ilgas pasiruošimas, meditacija jų susikurtoje aplinkoje turėtų septynetą paruošti ritualui, tiksliau – gal net perkelti juos į neapčiuopiamą, emocinę virsmo erdvę, liminalią būseną. Vis dėlto jų buvimas procesijoje išlieka visiškai sąmoningas matant, kaip tiksliai kūnai juda jiems pažįstamoje erdvėje, suplanuotu laiku ir atstumu. Nusižeminę, visad panarintom galvom, o dažnai ir ant kelių – lyg atgailaudami, apsivalydami, o kartu ir išvalydami ŠMC grindis, juda atlikėjai. Kartais net pagalvoji, ar jie vedasi žiūrovus iš paskos, ar greičiau nuo jų bėga?
Jų pozos kiekvienam primins nuotraukose ar pačių vaikystėje kaimo, miesto gatvėse matytas religines procesijas. Vienoje iš kūnų gali susidėlioti kryžius, kita taps panaši į didžiulę skulptūrą, o gal net pažeme šliaužiojantį kinų drakoną po juodu audeklu, įsibraunantį į „balto suprematizmo“ erdvę. Bet ne – tai greičiau didžiulė kirmėlė, staiga iširusi į daug mažyčių vabalėlių, šliaužiančių į parodų lankytojams uždaras rūsio erdves. O čia staiga – reality check – užrašas, nuolankiai prašantis ŠMC darbuotojų neteršti atlikėjų čakrų ir per parodą nerūkyti jokiose jų praeinamose erdvėse. Gerai. Toliau sustojame nebe fizinei, o balsinei maldai. Nors joje skamba pusines, tarpines būsenas nurodantys tekstai. Jie, kaip ir kažkur tarp tonacijų esančios natos, neranda tikrojo sąlyčio su komunos būsena, vis dar akivaizdžiai atlieka, o ne patiria vyksmą. Skirtumas tas, kad šiuo momentu mes visi desperatiškai norėtume tikėti kitaip. Nujaučiant, jog ši stotelė – pasirodymo kulminacija, supranti, kad esi teatre.
Staiga erdvė, galinti atsiverti skirtingiems menams, tampa nebe tokia ir svarbi. Ji nedaro įtakos atlikėjams. Nebent imsime galvoti apie fizinį nepatogumą šliaužiant šaltomis betoninėmis (įsižiūrėjus, gal net restauracijos besiprašančiomis) grindimis. Ar tai veikia jų kūnus? Taip. Ar jų sąveika keičia žiūrovo percepciją? Vargu. Ar tai suteikia naujų prasmių vyksmui? Abejotina.
„Riedlenčių malda...“, prisistatanti kaip paroda, laukiama kaip performansas, linkstanti į šokio fiziką, išlieka gana griežtuose teatrinio suvokimo rėmuose. Nors ir bandytume sakyti, jog čia žiūrovas yra išjudinamas, tai visiškai nekeičia jo, kaip suvokėjo, pozicijos: žiūrovas netampa dalyviu dėl to, jog eina iš paskos, jis tiesiog yra sekantis stebėtojas. Juolab turint galvoje kūrinio skelbimąsi, esą „publikos buvimas ar nebuvimas neturi daug įtakos“. Paradoksalu, kam tokiu atveju žiūrovas yra kviečiamas ir laukiamas? Vis dėlto logiška „Riedlenčių maldą...“ vadinti paroda. Čia lankytojai vadovaujasi jiems nurodomu parodos vaizdų eiliškumu eidami menamai nubrėžtais takais. Vis dėlto visai šalia esanti Danielio Gustavo Cramerio paroda „Devyniolika“ be gyvo žmogaus įsikišimo iš esmės tampa veiksmingesnė ir, parodos stebėjimo rituale, paveikesnė savo patirtimi.
Išriedame į pirmo aukšto fojė. Net nebežinau, ar septynetas pabėga, ar mes patys juos paleidžiame į priekį, žinodami, jog tai jiems neturės jokios įtakos. Užsiropštę į antrą aukštą ir ten dar kiek pajudėję, atlikėjai palengva ima dingti laiptais, iš lauko terasos vedančiais ant ŠMC stogo. Čia jie jau lipa įprastai, kojomis. Tiesa, nežinia nuo ko priklausė skirtingi ritualo finalai. Pirmą kartą po paskutinio atlikėjo buvo griežtai ir skubiai užrakintos terasos durys, o antrą (praėjus savaitei) kelias „į dangų“ buvo laisvas visiems norintiems. Vis dėlto santykio tarp komunos ir žiūrovų tai jau nebepakeis.
Taip, nepastebimai paroda tapo tikru kasdieniu, savitiksliu ritualu. Kodinis žodis „ritualas“, pažadinęs viltį išvysti performatyvų vyksmą, suklaidino ieškančius ir vis mėginančius apibrėžti performansą. Kita vertus, nusiteikus išvysti choreografijos paliestą procesiją meno centre, galima likti net patenkintam ir saugiam nuo bet kokio tiesioginio kontakto.