Kelias sningant

Buvo vėlyvas 1992 m. ruduo. Kaip ir kiekvienais metais tokiu laiku, savaitgaliais intensyviai fotografuodavau. Norėjau nufotografuoti pirmąjį sniegą. Iš Naujosios Vilnios, kur tuo metu gyvenau, pasileisdavau pėstute laukų keliukais Pavilnio link. Regis, pusiaukelėje buvau nusižiūrėjęs tinkamą vietą, vadinamą Liepų alėja. Alėjos pabaigoje, ten, kur jau prasidėdavo laukai, įsilipdavau į medį ir laukdavau tinkamo oro. Ir taip keletą dienų iš eilės. Eilinį kartą įsiropščiau į medį ir laukiu. Vos spėjau išsitraukti fotoaparatą – pradėjo snigti. Snyguriavo be vėjo, snaigės tyliai krito ir krito, o tolumos per sniego uždangą buvo vos įžiūrimos. Po kokių penkiolikos minučių laukų keliukai pabalo ir išryškėjo rugienų fone. Nufotografavau kelioliką kadrų ir trumpas snygis liovėsi. Man pasisekė, kad reikiamu laiku buvau reikiamoje vietoje. Peizažų kolekciją papildžiau fotografija „Kelias sningant“.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Kelias sningant“, 1992

 

Parodos atidarymas

Vilniaus dailės muziejuje 1968 m. sausio 17 d. buvo atidaryta Algimanto Kunčiaus, Viliaus Naujiko, Romualdo Rakausko ir Antano Sutkaus fotografijų paroda. Fotografavau parodos aptarimą, tačiau išliko tik keli kadrai. Po parodos atidarymo, išeinant iš salės tarp Sutkaus ir Naujiko kilo konfliktas. Sutkus pasiūlė visiems susimesti ir atšvęsti sėkmingą keturių fotografų parodą. Naujikas pasipiktino tokiu pasiūlymu ir išrėžė: „Tu, Antanai, visa tai sugalvojai, tai dabar ir banketu pasirūpink.“ Sutkus atkirto, kad šitai visų reikalas, nes jis tiek lėšų neturįs. Tada Naujikas nusisegė nuo rankos laikrodį „Kama“, metė jį Sutkui į veidą ir pasakė: „Pasprink, pardavęs laikrodį viską apmokėsi.“ Tada daugiau netaręs nė žodžio apsisuko ir greitu žingsniu pasišalino. Koks to laikrodžio likimas – nežinau. Kunčius ir Rakauskas nuramino Sutkų ir jie visi kartu išėjo. Nuo to įvykio prabėgo beveik penkiasdešimt metų, tačiau Naujikas, regis, dar ir dabar Sutkų laiko mirtinu priešu, jį bausdamas nedalyvauja Lietuvos fotomenininkų sąjungos veikloje. Rengdamas „XX a. Lietuvos fotografijos antologiją“ norėjau įdėti Naujiko darbų. Paskambinau jam ir pasiūliau pateikti fotografijų. Naujikas pasakė: kol bus Sutkus, niekur nedalyvaus ir fotografijų antologijai neduos. Sakau, kad šiuo metu pirmininkas – ne Sutkus. Naujikas atrėžė: „Sutkus, ne Sutkus, bet jo tankai dar stovi.“ Fotografijų, suprantama, nedavė, todėl ir į antologiją nepateko. Gaila, kad geras fotografas, bausdamas tariamą priešą, nubaudžia save ir visam gyvenimui pasitraukia iš fotografijos.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Parodos atidarymas“, 1968

 

 

Triptikas

Maždaug 1980 m. Fotografijos meno draugijos mašina važiavome į Daugpilį. Antanas Sutkus, kaip visada, į kelionę pasikvietė pilną mašiną bendrakeleivių. Aš sėdėjau priekyje šalia vairuotojo, o Sutkus ant užpakalinės sėdynės su dviem moterimis. Bevažiuodamas sumaniau padaryti montažinę fotografiją „Triptikas“ – Sutkus mašinos galinio lango fone su dviem panom iš šonų. Plačiajuosčiu fotoaparatu „Saliut“ nuspaudžia tris kadrus: pana iš dešinės ir Sutkus, vienas Sutkus stambiu planu, Sutkus ir pana iš kairės. Sugrįžęs išryškinau juostą, atspaudžiau tris reikiamo formato fotografijas ir sumontavau triptiką. Išėjo įdomi kompozicija. Visa bėda, kad fotografija Sutkui nepatiko. Keletą kartų tą fotografiją pateikiau į parodas, bet ji visada būdavo išmetama.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Triptikas“, 1980