Stasys Eidrigevičius: „Tik autorius, sukūręs kūrinį, gali jį sunaikinti“

Gavau internetu žinią, kad nužudytas mano darbas – užteptas kūrinys, kuris buvo sukurtas 1996 m., suderinus su ŠMC direktorium Kęstučiu Kuizinu. ,,Ar tai tiesa?“ –­ paklausiau laišku K. Kuizino. Atrašė, kad tiesa. Jei būtų man pranešta, būčiau atvažiavęs ir surengęs performansą – darbo uždažymą, prieš tai ant celofano būčiau padaręs tų piešinių kopiją... Čia buvo atliktas savivaliavimo aktas. Manau, tik autorius, sukūręs kūrinį, gali jį pats sunaikinti, jei yra reikalas.

S. Eidrigevičiaus kūrinys ŠMC kieme

Kieme ant mūrinės tvoros piešiau žmogelius įvairiomis situacijomis akriliniais dažais – atsparūs lietui ir sniegui.

Šio kūrinio atsiradimas susijęs su mano piešinių paroda ŠMC apatinėje salėje, kurioje piešiau pastele ant baltų sienų turėdamas sumanymą, kad po mėnesio įvyks nuplovimo performansas. Taip ir buvo – įvyko: pastele atlikti piešiniai nuplauti publikai stebint. Toks buvo parodos finišas. Kūrimo ir nuplovimo procesą fotografijose įamžino tuometis ŠMC fotografas.

Tokio pobūdžio darbus esu daręs Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje.

Dabar piešinių ant sienų ciklas yra Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, pas seserį Genutę Panevėžyje, Dubų kaime. Tie kūriniai dar neuždažyti...

Ant ŠMC kiemo sienų sukurti darbai gyvavo 1996–2017 m. Buvo išleistas katalogas, įamžinantis kūrybos procesą ir vidinėje salėje, ir kieme. Būtent su tais kūriniais ant kiemo sienų siūlyta išleisti net atvirukus.

Dabar ŠMC kieme atseit bus skulptūrų ekspozicija. Tvora jau švari. O ar negalima buvo palikti bent tų piešinių fragmentų. Dabar žmonės, žiūrėdami į skulptūras, žinos, kad po dažais – Stasio žmogeliai. Panašu į kapines. Gal ateis laikas, kai kviesis iš užsienio restauratorius, spinduliais ieškos tų darbų ir... atidengs.

Įdomu – kas konkrečiai uždažė? Ką jautė žmogus, užtepantis autentišką originalų 20 metų darbą? Juk muziejuose, kad paimtų į rankas kūrinį, net baltas pirštinaites užsimauna.

Beje, su šiuo piešinių ciklu ant sienos susijusios dvi keistos istorijos. Papasakoti?

 

* * *

1996 m. ŠMC parodos atidaryme susitiko grafikė Gražina Didelytė ir dailininkas Algirdas Steponavičius.

Gražina:

– Algirdai, tas nupieštas žmogelis panašus į Tave.

Algirdas:

– Bet juk tas žmogelis perplyšęs...

Piešinys buvo nupieštas ant sienos su plyšiu. Netrukus A. Steponavičius mirė... (1996 m. spalio 21 d., – red. past.)

 

* * *

Gaunu „Laimos“ žurnalo (1998 m. lapkričio numerio) puslapį, kuriame prie to paties suplyšusio žmogelio nufotografuotas vyriškis. Kas jis? Tai po Medininkų muitinės posto užpuolimo 1991 m. liepos 31-osios naktį vienintelis likęs gyvas muitininkas. Tai Tomas Šernas. Jis sustojo prie to darbo ir suplyšusiame žmoguje pamatė save...

Žurnalo „Laima“ puslapis

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1468423129917578.1073742017.321208957972340%26type%3D3&width=500" width="500" height="620" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}