Birželio 20–27 d. „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje bus pristatyti Tomos Šlimaitės (g. 1985) koliažai iš ciklo „Mirties akivaizdoje" (2012–2013). Skaitytojams pateikiame menotyrininkės Eglės Juocevičiūtės pokalbį su menininke apie jos naudojamų technikų įvairovę ir temų specifiką.
Vilniaus dailės akademijos grafikos magistro studijų baigiamajame darbe „DI" (2010) derinai šilkografiją ir tapybą emaliniais dažais, o po studijų kuri koliažus ir instaliacijas, kuriose emaliniai dažai – svarbus elementas. Ką Tau davė grafika ir kodėl nuo jos pabėgai? Ką Tau duoda kitos technikos?
Grafika man iki šiol yra svarbi, į ją gilinausi šešerius metus, bet esu tokia asmenybė, kuriai patinka išmėginti, sužinoti, atrasti naujų technikų, stilių. Magistro darbe tiesiog norėjau sujungti grafiką ir emalinius dažus, kuriuos buvau išmėginusi kurdama tapybos darbus. Koliažų pirmtakai atsirado sukūrus knygą-albumą, primenantį sovietinių laikų mūsų tėvų albumus, pavyzdžiui, iš tarnybos armijoje. Vėliau teko pabuvoti ir pagyventi užsienyje, ten grafiką buvo kebloka kurti, nes jai reikia specialios įrangos ir spausdinimo staklių. Tad pradėjau kurti koliažus, kurie atspindi mano gyvenamąją vietą. Jie užfiksuoti ir Danijoje, Helneso akademijos studijoje, ir Armėnijoje – su ten sukurtais koliažais 2011 metais dalyvavau alternatyvaus meno festivalyje Šiuolaikinio meno centre Jerevane. Ir dabar, gyvendama Klaipėdoje, kuriu koliažus, jie man teikia daug džiaugsmo ir malonumo.
Kaip ieškai temų savo darbams? Koliažai labai politiški ir socialūs, tuo tarpu „DI" ir instaliacijose daug asociacijų su vaikyste ir vaikiškumu.
Turbūt nenuslėpsiu, jog iš manęs trykšta mažas vaikas, nors man jau 28 metai, tad koliažiuose irgi įžvelgsite vaikiškumo, jie pilni humoro. Bet šis humoras susipynęs su tragizmu, pavyzdžiui, koliažų serija „Mirties akivaizdoje" dedikuojama Antrajam pasauliniam karui. Ankstesni koliažai irgi buvo susieti su karu, su laisve, nepriklausomybe, darbuose matyti armėnų partizanų – fidainų – Kalnų Karabacho kare atvaizdų. Mano kūrybą veikia gyvenamoji vieta. Paskutiniu sukurtų koliažų „Mirties akivaizdoje" inspiracija buvo Memel-Nord bunkeris Giruliuose. Man labai svarbi laisvė, ji glūdi kiekviename mano sukurtame kūrinyje, pavyzdžiui, magistriniame darbe „DI" kovojau prieš akademines normas ir disciplinas, instaliacijoje „Daiktų revoliucija" – prieš nusistovėjusias daiktų taisykles ir jų funkcijas, koliažuose taip pat galima įžvelgti laisvės troškimą, juk dėl jos kovojama ir daug kraujo praliejama.
Kaip atsirenki fotografijas, vaizdus koliažams?
Perku sendaikčių turguose knygas, atvirukus, ieškau senų, jau nebenaudojamų knygų bibliotekose. Koliažams „Mirties akivaizdoje" fotografijas radau senose rusiškose, vokiškose knygose iš Klaipėdos senamiesčio turgaus, net 1933 m. laikraštį nusipirkau, kuriame puikavosi visas Hitlerio portretas, tik Stalino fotografijų vis nerandu.
Kaip keista, atrodytų, kad Lietuvoje jų turėtų būti daug daugiau nei, tarkim, Hitlerio.
Taip tikriausiai yra dėl to, jog Klaipėda vienu metu priklausė Vokietijai.
Didžiojoje dalyje Tavo koliažų vienišas veikėjas paliktas tuščioje arba braižybiškai tiksliai užpildytoje, dekoratyviais ornamentais padengtoje plokštumoje. Kaip apibūdintum šią plokštumą, kodėl nekuri erdvės tam veikėjui? Kituose koliažuose matome įvairias minias. Ar tau svarbus individo ir minios santykis?
Kiekvienam personažui pritaikau braižybinę plokštumą, derinu spalvas prie fotografijos kolorito – nors nuotraukos yra juodai baltos, bet jos turi atspalvių: gelsvo, žalsvo, melsvo. Man svarbu niuansai. Individo ir minios santykis kuriamas sąmoningai: tarkim, Hitlerio, Stalino ar kitų svarbių istorinių asmenybių personažų jėga ir galia prieš tūkstančius žmonių. Man dažnai kyla klausimas, kaip vienas žmogus gali tiek daug pakeisti, manipuliuoti tūkstančiais žmonių.
Kaip ėmei kurti instaliacijas, kurių didžiąją dalį pernai buvo galima pamatyti parodoje „Daiktų revoliucija" Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Meno galerijoje? Ar iš plokštumos išeiti į erdvę nebuvo sudėtinga?
Kaip ir minėjau, dar studijuodama magistrantūroje atradau emalinių dažų tapybą – atsibodo guašas, kuris išdžiūvęs išblanksta, norėjosi ryškių spalvų, tad emaliniai dažai labai tiko. Po dviejų klajojimo metų ir gyvenimo svetur grįžusi į Lietuvą vėl ėmiausi emalinių dažų, bet šį kartą norėjau pamėginti išeiti į erdvę, norėjau, kad emalių ryškūs deriniai apgaubtų daiktą. Imu kasdienius daiktus: virtuvinį stalą, šviestuvus, senus žaislus, radiją ir transformuodama suteikiu jiems kitokią prasmę ir meninę funkciją. Ši idėja knietėjo dar studijuojant, bet nepakako ryžto. Pagyvenusi užsienyje pasisėmiau naujų idėjų ir drąsos. Emalinių dažų tapybą ant daiktų tobulinsiu ir ateityje, jau turiu naujų idėjų.
Džiugu, sėkmės ir ačiū už pokalbį!
Tomos Šlimaitės koliažas „Nr. 9“ – viršelyje.