Skulptorius, tarpdisciplininis menininkas Danas Aleksa dažnai užsiima vienus stebinančiomis, kitus gluminančiomis, o biurgeriškai nusiteikusią visuomenės dalį ir piktinančiomis provokacijomis.

Kartais hiperrealios autoriaus kūno kopijos, kurių, matyt, neatsisakytų ir ekstra klasės Madame Tussauds muziejai, dislokuojamos ant parko suoliukų ir elgiasi gan kvestionuojamai – „sukiša“ galvas į šiukšliadėžes; kartais nude autoportretas talpinamas į prekybos centro vežimėlį ir objektas gastroliuoja po parodas. Siurrealumo jiems netrūksta, kaip ir socialinės provokacijos atspalvių, kuriais protestuojama prieš masinius visuomenės nukrypimus nuo etiškumo, padorumo normų, diskutuojama su oficialiai asocialiais padorios visuomenės bruožais. Metalinis hommo sovieticus garažas, pavojingai pasviręs ir smengantis skradžiai žemę tiesiog žiūrovų akyse, – dar vienas Aleksos kiek „chuliganiškų“ kūrybinių metodų rinkinio pavyzdys. Kaip ir į galerijos salę perkelta „įmuziejinta“ autentiška Dano mokyklinių laikų dailės klasė, nepakitusi daugiau kaip per dvidešimt metų.

Aleksos paroda VDA galerijoje „Artifex“ (gegužės 17–28 d.) taip pat prasidėjo nuo diskutuotinos provokacijos ir prisiverstinės autocenzūros, nes pa­rodos pavadinimas privalėjo būti cenzūruojamas. O jis paprastas ir visiems suprantamas, bet galintis cirkuliuoti tik vidinėje erdvėje ir neviešinamas –­ „Iš...ti langai“. Už uždarų galerijos durų dar prieš atidarymą buvo girdėti praeivius bauginantys dūžtančio, žyrančio stiklo garsai, parodoje eksponuoti menininko objektai in situ.

Muziejiniu, kolekciniu metodu konst­­ruojamoje parodoje-instaliacijoje menininkas bandė diskutuoti apie vandalistines praktikas, jas analizuoti kaip menines deklaracijas ir kolekcionuoti lokalius urbanistinius objektus išdaužtais (iš...tais) langais-stiklais. Parodą pristatančioje anotacijoje autorius cituoja nemarų, šimtus kartų praktiškai įrodytą postulatą: „Jeigu pastate kažkas išdauš langą ir niekas jo nepakeis nauju, tai po kurio laiko tame pastate neliks nė vieno sveiko lango“ (Jamesas Q. Wilsonas, George’as L. Kellingas). Su šiuo teiginiu nepadiskutuosi, autorius ir nediskutuoja, tik į muziejinės-kolekcinės ekspozicijos pavidalą „įvelka“ savas protesto būdų ir meninio objekto santykio analizes.

Ar vandalizmo aktas gali tapti meninio protesto, meninės koncepcijos dalimi, ar tai norminė raiška? Manau, pats metodas jau seniai yra įteisintas ir ne sykį demonstruotas, o grindinio akmens arba paprasto lauko špato luistelio susidūrimas su langų stiklais lydi beveik visus protestus gatvėse ir XX–XXI a. barikadų romantika prisodrintus socialinių bei politinių protestų atvejus. Chuliganizmas, kaip socialinio ir meninio protesto metodas, visiškai konvencionalus ir pateisinamas, jeigu tai nėra vien girtas ir nesąmoningas vandalizmas.

Aleksa, ilgai klajodamas po Vilnių ir jo apylinkes, surinko nemažai stiklo ir akmens ar plytos susidūrimo fragmentų, tuščiomis langų akiduobėmis iš fotografijų žvelgia apleisti namai ir vilos, preciziškai perkelti į galerijos erdvę. Iškultų langų ir langelių rėmai, sujaukti, apdergti kažkada visai nepras­ti interjerai su raritetinėmis krosnimis, apdaužyta „liustra“ iš apleisto Užupio namo, suniokotų granitinių laiptų fragmentas iš buvusio gan prabangaus viešbučio.

Prieš ką protestuoja Aleksos vandalizmu paženklinti eksponatai, artefaktai? Prieš neišvengiamą nyksmą, beprasmišką niokojimą. Kiekvienas iš mūsų savaip galėtų atsakyti į šios monodiskusijos klausimus ir nostalgiškai prisiminti nors vieną faktą iš savo gyvenimo, kai ausyse skambėjo dūžtančio stiklo muzika ir buvo protestuojama prieš kažką, o dažniausiai – prieš save. Muziejinį metodą Danas taiko gana išradingai: iš senų langų sukonstruotose itin senoviškai atrodančiose vitrinose eksponuoja menamus smulkių nusikaltimų įnagius, smulkiai aprašydamas jų kilmę (geologinę ir pan.), panaudojimo būdus ir, aišku, iliustruoja iškulta kiaurai improvizuota vitrina bei ant galerijos grindų gulinčiu pagrindiniu įkalčiu. Štai iš kur tie bauginantys stiklo dūžio garsai – autorius diskutavo su eksponatais in situ.

Artefaktų rinkiniai, jų „įmuziejinimas“ arba aprašymas literatūros kūriniuose yra gana laki pastarojo dešimtmečio tendencija, muziejinius, kunstkamerinius pavidalus įgauna ne vieno menininko kolekcijos ir „meninės analizės procesai“. Umberto Eco vienoje savo knygų kolekcionuoja rūką, Orchanas Pamukas – herojaus prarastosios mylimosios buvimo šioje žemėje pėdsakus, aš tykiai „kolekcionuoju“ dangaus ir debesų nuotaikas fotografijose, Danas dabar labai užsiėmęs išdaužtų langų stiklų paieškomis. Manau, yra poreikis plėsti geografiją, pasidairyti už Lietuvos, nes šiam meniniam tyrimui nėra ribų, egzistuoja tūkstančiai motyvų ir pavyzdžių, kai dėl vienokio ar kitokio protesto būna išmalami stiklai. Kartais motyvas visai ne meninis ar chuliganiškas, kartais tai tiesiog egzistencinis nuobodulys, kuris šimtus metų kažkur gulėjusį akmenį iš visiškai pasyvaus visatos mikroelemento paverčia aktyviu; tuomet tampa nenuobodu, net smagu... Aišku, aš čia chuliganiškai juokauju, kaip ir menininkas, kolekcionuodamas iš...tus langus.

Meninis chuliganizmas visiškai pateisinamas, jeigu gyveni gana liberalioje, nors ir kiek buržuazinėje aplinkoje, ir tavęs nesiruošia teisti už padegtas specialiųjų tarnybų duris. Padegtas meniškai protestuojant prieš santvarką (nesenas atvejis kaimyninėje šalyje). Tai pateisinama, nes pažadina iš rutininio snaudulio ir egzistencinio nuobodulio, o kartais padeda pradėti mąstyti iš naujo.