Aušra Jasiukevičiūtė kuria savito modelio objektus, kurių formatas ir žanras gana sunkiai nusakomi, bet kurių visumai apibūdinti labai tinka sąlyginis pavadinimas „Pasauliai".
Ar tai skulptūrinės miniatiūros, ar tūrinė, didelio formato auksakalystė-juvelyrika, konstatuoti sudėtinga, o ir nesinori pedantiškai „įrėminti" sudėtingai ir be galo meistriškai sutvertų objektų, kurie ne tik kelia nuostabą, bet ir ilgam prikausto ir emocionalaus, ir racionalaus žiūrovo žvilgsnį.
„Pasauliai" – itin emocionalūs ir taktiliški: norisi juos imti į rankas ir tyrinėti, iš kur atsiranda ir driekiasi susipynusi į sudėtingiausią ažūrą iš augalinių motyvų ir stilizuoto figūratyvo sukurta daugiasluoksnė, erdvinė, kosmogoninė pasaulių laja.
Kaip šilkverpio ar kito drugio kokone slypinti gyvastis kelia norą žvilgtelėti į uždarą, tykiai slypintį, bet kintantį pasaulį, kaip amalo rezginys (mažas, bet atskiras gyvasties rezginys, sugyvenantis su jį maitinančio medžio pasauliu ir tapatinamas keltų mitologijoje su Gyvybės medžio simbolika), taip ir A. Jasiukevičiūtės metalo liejiniuose įamžinti mikropasauliai kelia nuostabą ir norą žvilgtelėti vidun, apčiuopti, pajausti mažųjų kosmosų ir galaktikų paslaptį, „išvynioti" lyg šilkverpio kokoną ir suprasti, kas slypi to Pasaulio šerdyje, apie kokią žvaigždę sukasi kupini gyvybės ir paslapties tvariniai...
Augaliniai, antropomorfiniai rezginiai iš tiesų alsuoja gyvastimi, stilizuotos vyrų ir moterų figūrėlės sukasi amžinajame gyvybės verpete, primindamos, kad kiekvienas iš mūsų ir yra atskiras pasaulis.
Išorinės ir vidinės A. Jasiukevičiūtės objektų struktūros kuria uždarų, bet kartu ir gyvybingų, harmoningų, savarankiškų emocinių sistemų įspūdį.
Autorei pavyksta objektams suteikti ne tik estetinę, rafinuotą formą, bet ir paversti pirminį tūrį vientisu, savarankišku simboliniu rebusu, kuriame slypi amžinos tiesos ir individualus menininkės semantinis kodas.
Racionalus, pragmatiškas žiūrovas taip pat gali patirti nemažai nuostabos, tyrinėdamas menininkės sukurtus, auksakalystės ekvilibristika stebinančius objektus. Bronza, patinuota, sidabruota, auksuota, inkrustuota pusbrangiais akmenimis, lieta ir „sunarstyta", stebina technologine meistryste, iki galo nesuprantant, kaip visa tai sutverta, sunarstyta, nupoliruota ir sumontuota.
Menininkė puikiai jaučia metalo paviršių faktūras, spalvinius santykius, metalo patiną ar auksavimą, sidabravimą, pagyvina dirbinius ryškiai „blyksinčiais" mineralų trupiniais. Tai suteikia dar daugiau gyvybės ir dinamikos kiekvienam iš jos sutvertų pasaulių.
A. Jasiukevičiūtė objektuose interpretuoja ne tik gyvybės tapsmą. Jos darbuose galima aptikti ir heraldinės, religinės simbolikos, atpažinti įvairių archajiškų kultūrų, paveldo atspindžius.
„Pasauliuose" matome ir Budos siluetą, ir Gedimino stulpų piktogramą, ir vikingų, keltų metalo dirbinių ornamentikos interpretacijų.
Įvairuojančių pasaulių modeliai menininkės kūryboje stebina meistryste ir konstrukcijų sudėtingumu, vitališku augalijos vingrumu. Tik iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo sudėtinga, nes iš tiesų menininkė kalba apie labai paprastus, gražius ir amžinus jausmus, apie tai, kas slypi kiekvieno iš mūsų „pasaulyje".