Neringos savivaldybės įsteigta šįmet jau šešioliktus metus teikiama Kuršių nerijoje gimusio Martyno Liudviko Rėzos premija šįmet atiteko meno kolekcininkams, asociacijos „Nidden“ steigėjams Aleksandrui Popovui ir jo dukrai Jelenai Kosinovai. Per du dešimtmečius šie žmonės, neturėdami privačios galerijos, sukaupė per pusantro tūkstančio tapybos darbų, kuriuos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje sukūrė Nidos dailininkų kolonijoje rezidavę menininkai iš Vokietijos, Prūsijos, Karaliaučiaus krašto bei Mažosios Lietuvos.

Idėja kaip apsėdimas

Sakoma, pačios ryškiausios idėjos žmogų aplanko nelauktai ir netikėtai. Buvęs jūrų kapitonas A. Popovas daugiau nei prieš du dešimtmečius ėmėsi atnaujinti savo transporto logistikos įmonės biurą ir nusprendė jį papuošti keliais meno kūriniais. Kadangi pastatas buvo vokiško bauhauso architektūrinio stiliaus, tėvas su dukra dairėsi tokių paveikslų, kurie sietųsi būtent su šiuo Vokietijos tarpukario periodu. Įvykiai susiklostė taip, kad tuo pačiu metu Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje veikė paroda, kurios tema buvo menininkų kolonijos. Tai buvo taškas, nuo kurio prasidėjo kelionė, nuvedusi į XIX–XX a. Nidoje įsikūrusios dailininkų kolonijos istoriją.

 

Rudolf Petereit, „Bangų mūša ir merginos siluetas ant kranto“, 89 x 153 cm, aliejus, drobė. Aleksandro Popovo ir Jelenos Kosinovos kolekcija, darbo Nr. 0865

 

Šiandien gausesnę kolekciją turi tik Vokietijoje esantis Liuneburgo muziejus, esantis maždaug už 20 kilometrų nuo Hamburgo ir orientuotas į Rytų Prūsijos istoriją bei meną. „Būtent ši vokiečių valstybinė kultūros institucija buvo ir yra nepamainomas pagalbininkas, konsultuojantis dėl vienų ar kitų atrastų kūrinių, dėl būsimų parodų, nes prieš dvidešimt metų apie Nidos menininkų koloniją žinojo vos vienas kitas meno istorikas ar menotyrininkas, pavyzdžiui, dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė, ilgametė Prano Domšaičio galerijos vadovė, kuri suteikė neįkainojamos informacijos, – prisimena idėjos pradžią J. Kosinova. – Apetitas augo sulig kiekvienu atrastu kūriniu. O jų ieškojome visur – ir interneto platybėse, ir sekdami kone visų aukcionų informaciją, bendradarbiaudami su keliais meno brokeriais, taip pat megzdami ryšius su privačiais kolekcininkais, galerininkais... Be to, turime didelę knygų ir albumų kolekciją, susijusią su Nidos dailininkų kolonija. Ten esančios iliustracijos, kūrinių reprodukcijos tampa puikia pagalbine priemone medžiojant originalus. Taigi ketinimas papuošti biurą trimis ar keturiais kūriniais ilgainiui tapo tikslu surinkti kuo gausesnę Nidos dailininkų kolonijos kolekciją, kuri liktų Lietuvoje.“

Kapitono meilė dukrai stipresnė nei jūrai

Kapitonas A. Popovas savo profesijos atsisakė ir su jūra atsisveikino bene prieš keturiasdešimt metų – tada, kai jau gerokai ūgtelėjo vienturtė dukra Jelena. Laikas, praleistas su vaiku, buvo neįkainojamai brangus, jo negalėjai net lyginti su laiku, praleistu vandenyse. Tiesa, kapitono kultūrinis smalsumas buvo toks, kad kiekvieną kartą išplaukdamas į jūrą jis pasiimdavo ryšulį knygų, kurias skaitydavo laisvu metu. Šeimos bibliotekoje net sovietiniais deficito laikais buvo apie penkis tūkstančius knygų. A. Popovas įvaldė greitąjį skaitymą, kai akys per puslapį keliauja įstrižai. Kapitoną sudomino pasaulio kultūros ir dailės istorija – jau anais laikais jis buvo girdėjęs apie Nidos dailininkų koloniją, apie kurią sovietmečiu niekas nekalbėjo.

XIX a. dailininkų kolonijos ėmė rastis dėl vienos gana paprastos, tačiau civilizaciniu požiūriu svarbios priežasties – aliejinius dažus imta pardavinėti tūbelėse, todėl juos buvo patogu vežiotis. Menininkai pradėjo intensyviau judėti po pasaulį, burtis į plenerus ir ieškoti savo drobėms nepakartojamų vaizdų. Plenerai prasidėjo XIX a. pirmoje pusėje Prancūzijoje, kai Barbizono mokyklos dailininkai, laužydami akademinės tapybos tradicijas, iš uždarų patalpų išėjo tapyti natūralioje dienos šviesoje. Vėliau plenerai išaugo į kolonijas – šiandien tai vadintume menininkų rezidencijomis.

„Nidos kolonija buvo ypatinga tuo, kad ji gyvavo gana ilgai – iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos; menininkai čia buvo susikūrę visą būtiną infrastruktūrą, įskaitant ir Hermanno Blode’s vardu pavadintą viešbutį, kuriame vasarodavo ir vakarodavo įvairių sričių menininkai: fotografai, poetai, muzikai, rašytojai, aktoriai. Spingsint žibalinei lempai čia iki išnaktų netildavo kalbos ir muzika. Dažnas kolonijos svečias – vokiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas. Tačiau pirmieji Nidą 1876 m. atrado Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų studentai, tarp kurių vėliau išgarsėjo Lovisas Corinthas, iš Gumbinės kilęs tapytojas ir poetas Heinrichas Krügeris, Ernstas Bischoffas-Culmas, vėliau – ekspresionistas Maxas Pechteinas, Nidoje praleidęs penkias vasaras. Jo darbai šiandien kainuoja daugiau nei po pusę milijono eurų ir yra rodomi solidžiausiuose Europos muziejuose, – istorija dalijasi kolekcininkai. – Tarp gausybės vokiškų ir prūsiškų pavardžių (jų – apie keturis šimtus) į mūsų kolekciją pateko tik trylika lietuvių. Vienas jų  yra Pranas Domšaitis, kolonijoje jis lankėsi Pirmojo pasaulinio karo metais. Beje, Nidos kolonija nuo kitų skyrėsi tuo, kad aprėpė visus to laikotarpio „-izmus“: impresionizmą, ekspresionizmą, simbolizmą, naująjį realizmą... Karaliaučiaus meno akademija tuomet buvo viena stipriausių Europoje, joje turėjo teisę studijuoti ne tik vaikinai, bet ir merginos.“

 

Ernst Bischoff-Culm, „Jauna pora pakeliui į bažnyčią“, 1904, 113 x 133 cm, aliejus, drobė. Aleksandro Popovo ir Jelenos Kosinovos kolekcija, darbo Nr. 0072

 

Besąlygiškas atsidavimas Klaipėdos kraštui

Aleksandras ir Jelena primena svarbų faktą: „Sovietams okupavus mūsų kraštą, Hermanno Blode’s namas buvo sudegintas kartu su ten buvusia meno kolekcija, daug kūrinių išgrobstyta, kai kuriuos vokiečiai dar spėjo išsivežti į savo tėvynę. Žinodami, kaip sovietai žiūrėjo į vokiečių meną, mes apskritai turėjome pamiršti, kas ta Nidos dailininkų kolonija, todėl atkūrus nepriklausomybę (tiksliau –nuo 2004-ųjų) per du dešimtmečius atkurti dabartinę kolekciją nebuvo taip paprasta. Kaip ir rasti daugiau lietuvių menininkų darbų. Priežastis, kodėl kolonijoje nebuvo lietuvių, yra gana paprasta. Visais laikais lietuviams susisiekti su Nida buvo itin sudėtinga, nes į Kuršių neriją neplaukdavo keltai – jų tada tiesiog nebuvo. O vokiečiai iš Berlyno važiuodavo traukiniu iki Karaliaučiaus, paskui garlaiviu pasiekdavo Nidą.“

Kolekcininkė J. Kosinova savo tėčio aistrą Nidos dailininkų kolonijos sukurtam menui paveldėjo ir ja užsidegė ne iš pareigos, o labiau dėl šeimoje gimusios meilės Klaipėdos kraštui. Jos tėtis iš Rusijos į Lietuvą atvyko būdamas šešiolikos. Atvyko iš ten, kur ribojasi Rusija, Ukraina ir Baltarusija, kur šiandien pats neramiausias Rytų Europos kraštas, todėl vyrui be galo skaudu dėl susiklosčiusios geopolitinės situacijos, dėl ten gyvenančių giminių... O Jelenos mama? J. Kosinova pasakoja: „Ji buvo po Antrojo pasaulinio karo atstatomos Klaipėdos liudininkė, pažinojo kiekvieną namą ir kiekvieną tvorą. Nuo Lietuvininkų aikštės iki Senojo turgaus – tiek tos Klaipėdos tada tebuvo. Ji labai mėgo uostamiestį; šis, paženklintas vokiškos kultūros ir atmosferos, jai atrodė savotiška mistinė vieta. Visa tai mama perdavė man. Prastai kalbu vokiškai, tačiau kai stebiu vokišką gimtojo miesto architektūrą, kai keliauju po Kuršių neriją, kai parodų salėse žvelgiu į vokiečių dailę, jaučiu tam tikrą savastį. O tėčio smalsumas toks, kad jis negali neuždegti: vaikystėje kiekvieną savaitgalį keliaudavome kur nors po Klaipėdos kraštą ar Karaliaučių, vėliau tėtis tuos žygius organizuodavo visai mano klasei. Prisimenu, lankomės Švėkšnoje, ir man be galo smalsu, kodėl čia namai kitokie nei visoje Lietuvoje. Lankydamasi kitose mūsų šalies vietose vis tiek jaučiuosi tarsi kitokia, iš kitokios Lietuvos. Neabejoju, kad šie dalykai sustiprina kolekcininkės aistrą – rinkti vietinių dailininkų darbus, kad jie neišnyktų, kad liktų Lietuvoje. Man paslaptingai veriasi lyginami vaizdai: tie, kuriuos esu mačiusi, kuriuos šiandien matau, ir šitie patys, tik nutapyti ir įamžinti dailininkų paveiksluose. Lyginu ir klausiu, kodėl tas pats peizažas šiandien jau praradęs vieną ar kitą detalę, kodėl paveiksle vieną objektą tikrovėje jau pakeitė kitas...“

 

Iš parodos „Nuostabioji žemė“ atidarymo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje, 2014 m.

 

 „Nidden“ išplaukia į Vakarų Europą

A. Popovas ir J. Kosinova, surengę jau per šešiasdešimt parodų, šiandien gali pelnytai didžiuotis esantys „Euroart“ federacijos nariais. Retas atvejis, kad į federaciją būtų priimami ne muziejams atstovaujantys, o privačią kolekciją turintys galerininkai. Narystė įpareigoja skolinti kūrinius pripažintiems pasaulio muziejams, suteikia galimybę megzti ryšius ieškant „pasimetusių“ Nidos dailininkų kolonijos tapybos darbų, nes jų rasti vis sunkiau. „Kai sukaupėme nemenką kiekį, labai norėjome savo lobiais pasidalyti su muziejais ir galerijomis, kad šie priimtų darbus į parodas. Muziejininkai iš pradžių į mus žiūrėjo įtariai ir nepasitikėdami, tad pasisiūlė atlikti kūrinių ekspertizę, kad įsitikintų, jog kolekcijoje – originalūs darbai. Tokiu siūlymu tik apsidžiaugėme, nes būsime iš tikrųjų garantuoti ir oficialiai pripažinti“, – kelią į viešumą prisimena abu kolekcininkai.

Vakaruose kolekcininkai laukiami labiau nei Lietuvos muziejuose. Vokietijos miestuose (Švane, Liuneburge ir šių metų rugsėjį Arenshope) surengtos parodos sukėlė milžinišką susidomėjimą: pavyzdžiui, į šimto kūrinių ekspozicijos atidarymą Arenshope susirinko per penkis šimtus lankytojų. O pernai eksponuotos drobės Prancūzijos Barbizono mieste kartu su istoriniais šio miesto, nuo kurio prasidėjo plenerų judėjimas Europoje, kūriniais gerokai aplenkė tuomet dar neprasidėjusį Lietuvos sezoną Prancūzijoje. Barbizone Nidos vardas visiems žinomas.

J. Kosinova neslepia, kad kiekvieno kolekcininko širdį glosto situacija, kai darbas nuperkamas pigiai, nors jo vertė iš tikrųjų šimtus kartų didesnė. Yra kūrinių, kuriuos aukcionuose nuotoliniu būdu įsigijo ir už šimtą eurų, tačiau jų vertė sulig kiekviena paroda auga septynmyliais žingsniais. Iki šiol buvo manoma, kad Nidos dailininkų kolonijoje yra lankęsi apie 200 tapytojų, tačiau intensyvios kūrinių paieškos ir kasmet gausėjanti kolekcija šiandien leidžia teigti, kad Nidoje rezidavo dar antra tiek menininkų. „Kiekvienas įsigytas kūrinys yra nauja istorija, – savo aistra dalijasi J. Kosinova. – Kai į kolekciją atkeliavo itin prastos kokybės išlikusi Rudolfo Petereito drobė „Marių mergaitė“, tos mergaitės kūrinyje tiesiog nesimatė, tačiau kai darbas buvo pradėtas restauruoti, visu gražumu pasirodė prie medžio stovinčios mergaitės siluetas. O kai žiūriu į E. Bischoffo-Culmo drobę „Jauna pora pakeliui į bažnyčią“, kuri yra tapusi dažnos mūsų parodos vizitine kortele, galvoju ne tik apie trumpai gyvenusį Pirmojo pasaulinio karo suluošintą kūrinio autorių, matau ne tik iš paveikslo sklindančią šviesą, bet ir įsižiūriu į vienišą pušį, kurią, tikiu, bus matęs ir pats T. Mannas.“