Urbanistinėje scenografinėje galerijoje po atviru dangumi „ARTerija“ (Stiklių, A. Savičiaus gatvių ir Jono Meko skersvėjo tinklas, puoštas įvairių formų ir materijų kūriniais, pakabintais virš miestiečių galvų) eksponuojami keturių menininkų kūriniai. Petro Saulėno tūrinė instaliacija VITRUM (ją papildo Stiklių gatvės parduotuvių vitrinas puošiantis fotografijų ciklas tokiu pat pavadinimu). A. Savičiaus gatvėje – Rūtos Karalytės ir Dovilės Lukoševičiūtės „Tempo (Adagio – Moderato – Allegro)“, o Jono Meko skersvėjyje – Sijes Verskio „World Goes Bananas“ instaliacijos.

Duoklė vaizduotei. Įprasta manyti, jog menas viešosiose erdvėse rašo istoriją. Žinoma, prieš akis dažniausiai iškyla paminklai ar skulptūros. Šiandien atvirose vietose vis daugiau erdvės kūrybai ir laikinoms ar nuolatinėms iniciatyvoms. Jaučiamas minkštėjimas šiuo klausimu, nors, tiesą sakant, nemanau, kad trumpalaikės instaliacijos kuria atmintį. Veikiau tai procesas, kuriuo kiekvienas lankytojas tampa tos atminties dalimi-kūrėju. O tai juk gerokai svarbiau?

 

Sijes Verskio instaliacija „World Goes Bananas“. Evaldo Čingo nuotrauka

 

Duoklė vitražo istorijai. VITRUM primena apie Stik­lo kvartalo – pirmosios Vilniaus Stiklo manufaktūros, stiklo turgaus, trijų Stiklių gatvių ir Stiklių skersgatvio, Vitražo galerijos suformuotą išskirtinę vietos tapatybę. Per pandemiją užsidarė paskutinė Vilniuje veikusi vitražo galerija. Tačiau P. Saulėnas sukūrė konstrukcijų ansamblį, trimates skulptūras, įprasminančias tradicinį vitražo šviesos meną. P. Saulėnas švelniai flirtuoja su šviesa, spalva, tūriu, objekto dydžiu (objektai juk turi konkuruoti su komercinėmis parduotuvių vitrinomis). Sutemus kūriniai spindi, o dieną saulė, šviesdama per geometrinį skaidrų objektą, kuria spalvotos šviesos srautus. Kartais keletas legendų, istorijų fantazijose gali susipinti viename atvaizde, pavyzdžiui, vitražo instaliacijos šešėlyje galime pamatyti skubančio Bazilisko uodegą. Taigi statomas paminklas (nors ir laikinas) vietos tapatybei arba jos didenybei vaizduotei.

Duoklė pasaulio beribiškumui. Pasak fotomenininko P. Saulėno, mes visada norime matyti kuo toliau ir norime matyti kuo arčiau. Norime surasti dugną tolyje ir šalia. Stiklių gatvės languose vaizduojama stiklo pirmapradė medžiaga – kvarcinis smėlis. Poliarizuotoje šviesoje mikroskopuojamos (fotografuota mikroskopu) smėlio dalelės suspindi įvairiomis spalvomis. Galutinis rezultatas – atviroje urbanistinėje erdvėje eksponuotos fotografijos tyrinėjamos nebe akimis, o visomis juslėmis. Šviesolaužiai kristalai virsta beformėmis kosmoso gėlėmis, upinių perlų vėriniais ar spalvotomis, suspaustomis gyvatėmis. Kitaip tariant, P. Saulėno fotografijos mums leidžia tapti mokslininkais ir per savo mikroskopą jungti vidujybes ir anapusybes.

 

Petro Saulėno instaliacija VITRUM. P. Saulėno nuotrauka

 

Duoklė ritmui. Miesto kraujagyslėmis-gatvėmis, kuriomis teka kūryba, lygiagrečiai pulsuoja ir skuba. Ritmas čia priklauso ne tik nuo atsikartojančių instaliacijų, bet ir nuo praeivių dažnio, o šiuo atveju nuo R. Karalytės ir D. Lukoševičiūtės kūrinio „Tempo (Adagio – Moderato – Allegro)“. Netoli Stiklių gatvės meno arteriją tęsia A. Savičiaus gatvė, kurioje įsikūrusi Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia bei įvairiausi barai, restoranai ar kūrybinės studijos. Autorių teigimu, diapazonas labai platus, o melodija ir dermė žymi skirtingą tekančio laiko tempą. Svarbu išgirsti savus bangavimus, atsikartojimus ir pokyčius. Gal tai adagio (lėtai, ramiai), gal moderato (vidutiniškai), o gal allegro (greitai, gyvai) skambesys? Lyg spalvoti klavišai nutįsę per visą gatvę (nuo specialiai instaliacijoms pakabintų trosų tarp pastatų) batraiščiai.

J. Meko skersvėjyje sukurta olando S. Verskio „World Goes Bananas“ („Pasaulis išsikraustė iš proto“) įvietinto meno instaliacija. Geltonos spalvos lietpalčiai, speciali darbinė apranga išsidėsčiusi virš, greta ir priešais J. Meko piešinį ant sienos. Drabužių be kūno instaliacija ir baugi, ir vėjavaikiška (žinai, kad tuščiavidurėje uniformoje identifikuojamos tūrinės rankos yra tik žaidimas, kita vertus, glumina faktas, kad žmogaus esybė nyksta, lieka tik pareigingos, dirbančios, nesiklausančios vidaus rankos). Lietuviškų šaknų turinčio olandų menininko S. Verskio fluksiškoji instaliacija „World Goes Bananas“ buvo įkvėpta Maurizio Cattelano kūrinio „Comedian“.

Senieji vitražo menininkai kūrybą susiedavo su maldos namais. Taip burtažodis virsdavo malda, tyliu meniniu įkalbėjimu pasauliui. VITRUM, „Tempo (Adagio – Moderato – Allegro)“, „World Goes Bananas“ – ryškūs, steriliai iki galo nesurežisuoti savojo laiko liudytojai. Sunku šiuo atveju kalbėti apie meninę vertę ir apskritai, kaip įprasta, apie panašius objektus. Ir ne todėl, kad vertės nėra ar neturi ko pasakyti. Visų pirmiausia, tai sąlyginai sunku, nes protas nori imtis kontrolės, apčiuopti ir viską sudėlioti į savo vietas. O čia susiduriame su kismu, judesiu, kurį dar papildomai veikia stiprūs vėjo gūsiai, saulė, debesuotumas ar intensyvus lietus. Tarsi organizmas, nepasiduodantis kanonams, apibrėžtims ar patogioms būsenoms. O juk sunkiausia žmogui yra einant pakelti akis ir sustoti. Taip kartais ir liekame be to tikėjimo, pasitikėjimo, mindžiodami tik savąjį šešėlį. Šiuo atveju – šviesos atvaizdą.

Atvirą urbanistinę-scenografinę gatvės galeriją kuruoja asociacija „Miesto kvartalas“.

Viktorija Mištautaitė – tekstų autorė, parodų kuratorė, kūrybinių industrijų atstovė ir puoselėtoja, koordinuojanti įvairius meno, kultūros bei edukacinius projektus.