Paroda „Paulis Gauguinas. Kodėl pyksti?“ („Why are you angry?“ – taip pavadintas vienas iš dailininko paveikslų) iki liepos 10 d. veiks Senojoje nacio­nalinėje Berlyno galerijoje. Joje – Taičio laikotarpiu kurtų P. Gauguino darbų ir postkolonijinę kritiką išsakančių Polinezijos menininkų akistata.

Vincentas Van Goghas, Paulis Cézanne’as, P. Gauguinas – nutrinti sovietmečio dailės albumai, kitokio, ne socialistinio ir ne realistinio meno alkis. Tada nekilo klampių etinių dvejonių, nebent svarstyta dėl sudėtingos asmenybės, konfliktų su aplinka. Dabar vis jautrėjanti visuomenė menininkus kruopščiai perfiltruoja per rasizmo, lytiškumo, kolonializmo filtrus. Audros, tikros ir stiklinėse, ima drebinti stalus, prie kurių ilgai ir taikiai sėdėjome. Galbūt tikrai tas taikumas – iš nežinojimo, dėl išankstinio susitaikymo su tokiu pasauliu, kokį radome?

1889 m. pasaulinė paroda Paryžiuje, joje buvo pristatytos Prancūzijos kolonijos, tarp jų ir Taitis. Apsilankęs parodoje P. Gauguinas dar tvirčiau apsisprendė keliauti į „mažą Okeanijos šalį, kur esama gyvenimo be materia­linių rūpesčių ir pinigų“. Laiške danų menininkui Jensui Ferdinandui Willumsenui P. Gauguinas kategoriškas: „Ateinančioms kartoms Europoje prasideda baisi epocha: valdys auksas! Viskas supuvę, žmonės ir menas. (...) Priešingai nei be poilsio triūsiantys europiečiai, laimingi nežinomo Okeanijos rojaus gyventojai mėgaujasi saldžiu gyvenimu. Jiems gyventi – tai dainuoti ir mylėtis.“ Sunku patikėti, kad kalbama rimtai. Žinoma, su tokiais lūkesčiais nuvykusio į rojų dailininko laukė nusivylimas. Parodą pristatančiame tekste pažymimas P. Gauguino mąstymo paradoksalumas: „Jis buvo prancūzas Prancūzijos kolonijoje, taigi europinio išnaudojimo sistemos, sunaikinusios tai, ko ieškota, dalis.“ 10 metų saloje praleidęs dailininkas patetiškai kritikavo vakarietišką mentalitetą, tapatinosi su vietiniais gyventojais (anot paro­dos rengėjų, net paveikslų pavadinimus užrašydavo polinezietiškai, bet su klaidomis), „nepastebėdamas“ savo dvilypumo: Prancūzijoje palikęs žmoną su 5 vaikais čia turėjo tarnaičių, paaugliško amžiaus sugulovių, su jomis sugyveno vaikų.

 

 

Parodoje eksponuojami keli šio laikotarpio dailininko paveikslai – kojas parietusios, regis, bemintės moterys margomis suknelėmis, natiurmortai. Yra ir keramikos darbų – plastiškų biustų ir naivaus primityviz­mo dvasia sukurtų kompozicijų. Labiausiai nustebino medžio drožiniai – kupini gamtos, moters, nepažįstamų dvasių. Jie papildo, pagilina garsiųjų paveikslų kraštovaizdį. Parodoje P. Gauguino darbai praranda savaiminę reikšmę, jie tapę pretekstu svarstyti, kaip juos ir dailininką mato šiuolaikiniai Polinezijos menininkai.

Greta silpnokų videodarbų – trumputė iškalbi Naujosios Zelandijos menininkės Angelos Tiatios replika „Hibiscus Rosa Sinensis“: vešlios žalumos fone iš arti nufilmuota pusnuogė autorė, viliokiškai įsikandusi kinrožės žiedą, erotiškumo, prieinamumo ženk­lą. Rimta ir susikaupusi, ji žvelgia tiesiai į kamerą ir pamažu žiedą ima valgyti, šlamšti, kol šio nebelieka. Lieka moteris, objektą keičia subjektas. Menininkės instaliacijoje „Materialioji kultūra“ – daiktai, pirkti „eBay“ platformoje įvedus paieškos žodžius: „South Seas Beauty“, „Sexy Island Girl“ ir panašiai. Vitrinose žiūrovams pateikiamas ir XXI a. tebegyvuojantis kičinis laimingų salyno gyventojų, „kuriems gyventi – tai dainuoti ir mylėtis“, įvaizdis.

 

Vilmos Mosteikienės nuotraukos

 

Greta kabantis Selinos Tusitalos Marsh eilėraštis „Tokie tipai kaip Gauguinas“ – gausus pykčio, vienu atsikvėpimu išspjautas „padėkojimas“ naujų žemių atradėjams ir P. Gauguinui, kuris „savo sifilitišką kūną pa­sroviui į tropikus nukreipė / kad patikrintų meninę hipotezę / ar laukinės / tikrai kaip papajos noksta / skanauti geriausia dar ne visai prinokusias / gardžiai stangrias“.

Valgymo metaforą pratęsia ekspresyvus Taityje gyvenusio poeto, režisieriaus, žmonių teisių gynėjo Henri Hiro eilėraštis – lyrinis subjektas perduoda protėvių dvasių siunčiamą žinią: reikia skubėti suvalgyti sugaištą laiką, taip sujungti praeitį su ateitimi. Ankštus moralinio vertinimo rėmus išsprogdinantis H. Hiro eilėraštis – meniškiausias Polinezijos menininkų indėlis į parodą, – liūd­nai pajuokauju sau išeidama iš parodos.

Remiantis P. Gauguino laiškais, dienoraščiais, amžininkų prisiminimais, sugriaunamas jo su(si)kurtas ir puoselėtas maištingo laukinio menininko mitas. Šitame mito bei realybės susikirtimo taške ir įvyksta tik­rasis konfliktas. O šiuolaikinių Polinezijos menininkų įtraukimas į parodą – duoklė meno pasaulyje pasigendantiems teisingumo ir doros, žūtbūt siekiantiems satisfakcijos. Menininkai emocingai (ir pagrįstai) kritikuoja ydingas praeities pasaulio idėjas įkūnijantį menkos moralės dailininką. Tik bėda, kad šis – talentingas, o jo kritikai – nelabai. Atmetus garsųjį kritikos taikinį ir polemikos įkarštį, nekas iš jų kūrybos ir belieka.

 

Vilma Mosteikienė – plungiškė, gyvena ne Lietuvoje, kartais šį bei tą išverčia.