Japonų menininkės Yayoi Kusamos retrospektyvinė paroda Berlyno „Gropius Bau“ muziejuje veikė iki rugpjūčio 15 d.

 

Pirmas mano vaikystės atsiminimas: išeinu į lauką, po kiemą laisvai vaikštinėja vištos, pamėgdžiodama suaugusiuosius pašaukiu jas, atsitūpiu, norėdama paglostyti. Jos apspinta būreliu, kraipo galvas ir... ima mane kapoti aštriais snapais, bandydamos nulesti baltus smulkius žirniukus nuo raudonos velvetinės suknelės. Verkdama bėgu atgal į trobą. Niekada gyvenime net nekilo mintis pirktis drabužių su žirniukais. „Kažin ar tam galėjo turėti įtakos vištų ataka?“ – rimčiau apie taškuotų paviršių grėsmes susimąsčiau tik šią vasarą, mieste pasirodžius Yayoi Kusamos parodos reklaminiams plakatams su garsiaisiais patentuotais polka dots. Kai birželio viduryje (bilietai buvo parduodami tik internetu kas antrą penktadienį dviem savaitėms į priekį) bandžiau užsisakyti bilietą, gavau atsakymą, kad esu 1024-a eilėje. Intriga. Pabandžiau po mėnesio, pavyko.

 

 

Parodos „Made by Kusama“ kuratorė ir muziejaus direktorė Stephanie Rosentahl pristato aštuonių svarbiausių menininkės parodų rekonstrukcijas. Susigaudyti padeda net ne lankstukas, o solidi brošiūra su tiksliais buvusių parodų aprašais. Y. Kusama „Gropius Bau“ fojė sukūrė instaliaciją „A bouket of love I saw in the Universe“ („Visatoje pamatyta meilės puokštė“) – antrą aukštą siekiantys pripučiami rožiniai ūgliai su juodais taškeliais. Ezoteriškai skambantis pavadinimas atsikartoja ir kituose autorės tekstuose. Parodos lankytojus pasitinka mįslingas jos kreipimasis: „Menas man reiškia viską, o jį nuolat įkvepia begalinė meilė Visatai. Ši stebuklinga ugnis vis dar dega. Iki mirties skubėti laiku, kad toliau galėtum amžinai gyventi šlovindamas meilę žmonijos dieviškumui – tai aukščiausias manojo meno tikslas.“

Pirmoji meno mokykloje tapybos besimokiusios merginos paroda vyko gimtajame Matsumoto mieste 1952-aisiais. Joje pristatomi daugiausia abstraktūs biomorfinių pavidalų piešiniai ir paveikslai, kai kurie tapyti ant sėklų maišų, mat jos šeima vertėsi daržininkyste, prekyba sėklomis. Vienas piešinys pasirodo svarbus: užsimerkusi mergaitė su taškeliais ant veido, plaukų, suknelės. Ji atrodo suklususi, tarsi vidiniu žvilgsniu stebėtų kūno laukui nepriklausančių taškelių kelionę. Tai kukli polka dots motyvo pradžia. Maždaug 10-ies Y. Kusama pradėjo regėti haliucinacijas: jai atrodė, kad šviesos blyksniai ir taškų srautai iš vidinio pasaulio liejasi į aplinkinį. Baigusi meno mokyklą, ji išvyko pas susirašinėjimų draugę į Niujorką.

 

 

 

Pirmoji paroda „Infinity nets“ („Begalybės tink­lai“) nedidelėje Niujorko galerijoje tęsia jos haliucinacinių vaizdinių temą. Ant juodo paviršiaus baltai užtapytame fone energingais judesiais išvingiuotos tinklo kilpelės. Monochrominė monotonija: nei pradžios, nei pabaigos, tik skiautė iš begalybės audeklo. Pus­apvalės kilpelės primena mokykloje vąšeliu nertas staltiesėles – pirmuosius negrabius rankdarbius, kai stebi, kaip atsiranda tai, ko niekada nebuvo. Stebi ir neatsistebi. Y. Kusamos meninėje kalboje tinklai simbolizuoja visų ir visko sąsają – eklektiškos, vakarietiška dvasia persmelktos jos kūrybos pamatas vis dėlto budistinis?

Bet tokiu intravertišku menu 7 dešimtmečio Niujorko publikos dėmesio nepatrauksi. Ledus pralaužė kartu su bičiuliu menininku Donaldu Juddu sukurta pirmoji imersyvi paroda „Aggregation: one thousand boats show“ („Agregacija: tūkstančio valčių šou“). Juodai dekoruotos patalpos viduryje stovi balta valtis, joje pritupdyta medžiaginių baltų falų. Falai ir ant irklų. Valties vaizdas reprodukuotas ant sienų. Šia instaliacija menininkė norėjusi išreikšti sekso baimę. Baimės įveikimo terapija pavyksta puikiai: akivaizdu, ta valtis niekur neišplauks, energijos nepakaks netgi ištaškyti ją į gabalus. Ji tyliai ir banaliai nugrims su savo geidulingais, bet pasyviais keleiviais. Ekspozicija prisišaukia vakarykštį mano sapną, tapusį parodos preliudija: studijų laikai, bendrabučio kambarys sename apleistame name. Sėdime dviese su kambarioke, tarp mūsų kylančią erotinę įtampą užgožia pasišlykštėjimas: kambario kertėse pamatome besiraitančius baltus kirminus. Sušokam ant lovų, o aslos vidury ima švytruoti simetriškai išsirikiavusių mėlynų, neoninių žuvelių pulkai. „Gerai, – sakom, – gal išgaudys tuos kirminus.“

 

 

Falų temą menininkė plėtoja ir tolesnėse parodose – jie, balti, taškuoti ir paauksinti, atsiduria ant baldų, buities rakandų – bet kaip ir pakartotas juokelis nebepalieka įspūdžio. Na, nebent tas vienas, pakištas po lygintuvu. Taškais ir tinklais išmargintos manekenų figūros, paauksintais makaronais aplipinti lagaminai ir batai, „begaliniai veidrodžių kambariai“... Psichodelinis 7 dešimtmečio šėlsmas, kai menininkė ne tik drobes ir šiaip daiktus taškavo, bet ir nuogus vyrus vykstant performansams. Jauna marga publika nardyte nardo parodų salėse, virtusiose asmenukių kulisais: vintažinis popmenas ant bangos.

Po Niujorko menininkės laukė Europos didmiesčiai – čia gyventa, kurtos parodos, meno akcijos. 1970 m. Y. Kusama sugrįžta į Japoniją pasišovusi išjudinti visuomenę, paskleisti sekso revoliucijos idėjas. Bet po bandymo suorganizuoti nuogalių hepeningą atsidūrė policijos nuovadoje. Dar po kelerių metų suprastėjus sveikatai grįžo į gimtinę visam laikui, apsigyveno psichiatrijos klinikoje, čia pat įsirengė studiją, turi talkinančius asistentus. Pastaraisiais dešimtmečiais grįžo prie tapybos – akriliniais dažais tapo ryškiaspalvius raštus – keturkampes fantastinio Visatos audeklo skiautes.

 

 

Buvusių parodų replikomis tapusiose salėse kabo didelės, ant plono audinio atspaustos to meto Y. Kusamos nuotraukos, primenančios menininkės siekį tiesiogiai performansais dalyvauti savo parodose. Tikslus sprendimas: perregimo audinio efemeriškumas leidžia jai vis ta pačia nesišypsančio veido išraiška stebėti pačios sukeltą sambrūzdį, o kartu būti savame vizijų pasaulyje, vieninteliame jai tikrame ir reikšmingame. Paskutinėse nuotraukose – su raudonu peruku, ryškiu makiažu devyniasdešimtį perkopusi rūstaus žvilgsnio popžvaigždė. Iš psichiatrijos klinikos pasauliui ryškiaspalves meilės žinutes siunčianti menininkė.

 

Yayoi Kusamos parodos fragmentai. Vilmos Mosteikienės nuotraukos

 

Daugiau ČIA