Lyja, vėjuota, o gatvėje stoviniuoja į parodą patekti norintys žmonės. Tokia trauka pasižymi Žydų muziejaus surengta paroda „Paryžiaus magnetizmas, 1905–1940“ („Paris Magnétique. 1905–1940“), skirta Paryžiaus mokyklos (École de Paris) žydų kilmės menininkams. Ji veiks iki gegužės 1-osios.

Iškart įtraukia įvadinis parodos užrašas – citata iš avangardisto Elo Lisickio prisiminimų: „Mes buvom gauja chedero mokinių. (...) Vos paėmę į rankas teptuką ar plunksną ėmėmės „skrosti“ ne tik gamtą aplink mus, bet ir pačius save. Kas mes buvome? Kas buvo mūsų kultūra? Ir koks turėtų būti mūsų menas?

 

„Paryžiaus magnetizmas, 1905–1940“. Autorės nuotrauka

 

Visa tai vyko keliuose Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos štetluose ir su talentų gausiu bagažu nusirito Pary­žiaus link.“

Didžiąją šios parodos eksponatų dalį iš tikrųjų sudaro litvakų iš vakarinės Rusijos imperijos darbai, pristatomi ir žydų menininkai iš kitos imperijos – Aust­rijos-Vengrijos: Čekija, Vengrija, Lenkija... Parodos žvaigždė – Amedeo Modigliani iš Italijos. Lankytojas stoja ne tik prieš meno kūrinius, jį lydi ir dokumentika – laikraščių iškarpos, filmų ištraukos, nuotraukos. Bet tokie pat iškalbingi pasirodė ir detalūs užrašai prie eksponatų – greta gimimo vietos nurodoma tuometinė valstybė, skliaustuose – dabartinė, mirties data ir vieta, po apačia rodyklėlė su data ir – „Paris“... Paryžiaus link.

Prie Žako Lipšico skulptūrų nuoroda: „1891, Druskininkai, Russisches Kaiserreich (Litauen)“. Toliau skaitau vietovardžius: „Starokonstantyniv, Cherson, Odessa. Russisches Kaiserreich“. Greta vyksta privati ekskursija rusų kalba nedidelei grupelei žmonių. Gidas su hipsteriška kepurėle kalba prislopintu balsu, nugirstu tik nuotrupas: „Ukraina... Ne taip viskas paprasta...“ Žydų menininkų darbai, parodą aktualizuojančios geo­grafinės nuorodos, greta skambanti rusų kalba – tu nebesi neutralus tradicinės meno parodos lankytojas.

Akys kliūva už Pirmojo pasaulinio karo metais sukurtų paveikslų. Iš Čeboksarų (Rusija) kilusios Marevnos (Marijos Vorobjovos) kubistiniame šaltų spalvų paveiksle „Mirtis ir moteris“ (1917) atpažįstamas barokinis personifikuotos mirties įvaizdis. Giltinė čia – su kariška uniforma ir protezais. Priežastis ir pasekmė drauge. Markas Šagalas dėmesį patraukia ne tradiciniais lyriniais darbais, o 1914 m. sukurtu paveikslu „Saliutavimas“. Purvino dangaus fone – individualumo netekę karininko ir jam pagarbą atiduodančio kareivio profiliai. Anoniminiai karo dalyviai.

Dosniai parodoje pristatomas iš dabartinės Baltarusijos kilęs garsiausias Vilniaus piešimo mokyklos auk­lėtinis Chaimas Sutinas. Jo „Nudirtą jautį“ laikyčiau esminiu visos parodos kūriniu. Visą didelio formato paveikslą užima ekspresyviomis spalvomis, energingais potėpiais nutapyta jaučio skerdiena – pasibaisėtinai šventiška. Užrašas greta byloja, kad tai vienas iš jo garsios „Mėsos“ serijos paveikslų. Dailininkas ilgai skurdo, badavo, tad sulaukęs pripažinimo galėjo sau leisti įsigyti paskerstą jautį. Kad mėsa nepagestų, kibirais ant jos pylė kraują, kol neapsikentę kaimynai iškvietė policiją. Ch. Sutinas nepaisė nei civilizuoto didmiesčio bendrabūvio taisyklių, nei košerinės mitybos reikalavimų. Tabu laužė ir kūryboje. Parodoje kabo keli puikūs jo nutapyti portretai, nors paauglystėje religingas tėvas už žmonių piešimą jį griežtai bausdavo. Grįžtant prie „Nudirto jaučio“, dailininko tikslas buvęs pavaizduoti „Paryžių kaip jaučio lavoną“, tačiau pastarojo laiko kontekste prasminis paveikslo laukas tampa daug platesnis.

Paroda chronologiškai ir pagal meno sroves suskirstyta į 10 dalių, savotiškų kelionės etapų, pažymėtų stoteles primenančiomis lentelėmis. Paskutinė stotelė – 1940 m., Paryžiaus okupacija.

Vilma Mosteikienė – plungiškė, šiuo metu gyvenanti ne Lietuvoje. Kai norisi pasidalinti geru straipsniu, paroda ar kitais dalykėliais, verčia, rašo.