Jaunojo tapytojo prizas (JTP), organizatorių teigimu, vienas reikšmingiausių meno renginių Baltijos šalyse, vykstantis nuo 2009 metų. Lapkričio 8 d. „Titaniko“ galerijoje vyko jau 11-asis renginys, kurio metu paskelbtas dar vienas laimingas jaunasis tapytojas. Mes, patys būdami jaunosios kartos tapytojai bei panašaus projekto „Kontr-argumentas“ autoriai, dialogu pateikiame subjektyvią ir galbūt tik mums įdomią šio konkurso apžvalgą.

 

 

 

Vita. Kad neskambėtų vien tik mums patinkantis ciniškas techno – šiek tiek konkurso istorijos ir konteksto. Organizatoriai teigia: „Šis projektas sujungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus bendram tikslui – pristatyti savo šalies tapatybę, meno mokyklų praktikas ir asmeninį kūrybos potencialą. Menotyrininkų teigimu, projektas jau tapo savotišku Baltijos šalių jaunosios kartos tapybos metraštininku, svarbia jaunųjų kūrėjų platforma. Pagrindinis projekto tikslas – pristatyti perspektyviausius ir ryškiausius jaunosios kartos tapytojus, sudaryti galimybę visuomenei susipažinti su jaunųjų menininkų kūryba, o tikslinei auditorijai Lietuvoje ir užsienyje – meno kolekcininkams, meno vadybininkams ir kuratoriams – atrasti naujus talentus Baltijos šalyse.“ Sakyčiau, skamba teisingai, tačiau 3 metus pati dalyvavusi projekte, kitus metus akylai stebėdama jį iš šono, leidžiu sau teigti, jog viskas nėra taip, kaip atrodo. Kaip žinia, konkursuose prizas yra sėkmės sinonimas. O sėkmė, kaip tu, Kazimierai, mėgsti sakyti, tik retais atvejais priklauso nuo talento, gabumų ar įdėto darbo. Taip, konkursas netampa varžybomis, o virsta loterija, kur tik sėkmės reikalas, ar ištraukei laimingą bilietą ir ar iš viso tau buvo leista jį traukti...

Kazimieras. Kaip naivus jaunas tapytojas stengiuosi modeliuoti idealiausias sąlygas dalyvauti konkursuose. Jos vienaip ar kitaip susijusios su pirmuoju atrankos etapu bei kriterijais, kurių, tiesa sakant, niekaip neina iškapstyti. Galima užsikabinti tik už „jaunas“, „perspektyvus“ ir „įdomiausias“, bet ar tai galima vadinti išskirtiniais projekto kriterijais? Šie žodžiai galėtų tikti bet kuriam konkursui. Nenurodyti nei subjektas, nei tema, nei stilistiniai ar techniniai parametrai. Taip pat nepaminėti ir Baltijos šalims būdingi bruožai, į kuriuos dalyviai galėtų taikyti. Deja, turiu pripažinti: renkamas komerciškai potencialo turintis jaunasis menininkas ar tapytojas. Todėl varžybiniai grynaveisliai neturi konkurencijos arba yra neatrinkti pirmajame etape ir išvis nedalyvauja konkurse. O kaip vyksta pirmasis šio konkurso etapas? Niekam neskelbiama komisija atrinkinėja paveikslus, net nematydama jų originalų. Turbūt jau visus užkniso mano burbėjimas, kad tapybos negalima vertinti per vaizduoklį, net jeigu jo raiška siekia 4k. Ne visi turi galimybes nufotografuoti savo kūrinius kokybiškai, negana to, paveikslą galima prisifotošopinti iki tokio lygio, kad jis atrodys tiesiog šedevras.

Vita. Prisimeni atvejį, kai tarp finalininkų pateko dar nesukurtas tapybos darbas? (Prunkščia.)

Kazimieras. Komisijai atrenkant paveikslus, kompiuteriu anuliuojami svarbūs aspektai: spalviniai kontrastai, formatas, potėpis. Gal dar kai kuriems ir neaišku, bet spalvos ir dažai turi savybę kisti priklausomai nuo apšvietimo, o ką jau kalbėti apie asmeninį žiūrovo santykį, kai objektas analizuojamas prieš tavo nosį ir yra ranka pasiekiamas. Išeina, kad svarbesnį vaidmenį atlieka ne pati komisija, o finalininkų atrankos, kuomet loterijos bilietėliai neaišku kieno ir kaip išdalinami kūriniams, matomiems per kompiuterio ekraną! Na, o išrinktajai komisijai telieka triūsti atrenkant kažin kokį grūdą, neįsipaišantį ar išsiskiriantį iš bendrosios pelų urnos. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį į komisiją, kuri taip pat nekelia pasitikėjimo. Tik vienas tapytojas? Čia rimtai?!

Vita. Prieš metus jubiliejus proga sukurpiau konkurso 10-metį apžvelgiančią lentelę (1 pav.). Perbėgus lentelės langeliais, galima pastebėti tam tikrą konkurso smukimą ar, kitaip sakant, pasikeitusią specifiką, vertybes bei žanrą. Kodėl jis kinta? Tikrai nemanau, kad dėl dalyvių, kurių kasmet vis daugiau ir įvairiau (atsiranda net kompiuterinės tapybos ar instaliacijos pavyzdžių). O dėl neaiškių kriterijų, atsirandančių dėl gan neaiškiai sudarytos, kaip pats sakai, pasitikėjimo nekeliančios vertinimo komisijos. Kaip matyti lentelėje, jeigu komisijos sudėtyje vyrauja tapytojai – laimi tapybiškiausias, jeigu muziejų ar galerijų vadovybės – konceptualiausias, socialines temas kvestionuojantis, jeigu dominuoja meno kritikai – laimi naratyvinį turinį turintis bilietas ir pan. Visos trys komisijos sudedamosios dalys – labai svarbūs degustatoriai. Tačiau paradoksaliai tapybos prizu pasivadinęs konkursas kiekvienais metais mažina tapytojų skaičių grupuotėje, skelbiančioje verdiktą: 5, 4, 3, 2, 1... Galbūt konkursas iš tiesų visai neorientuotas į tapybą? Tuomet gal reikėtų apgalvoti ir paties konkurso pavadinimą arba keisti jį metai po metų, tai smagumo dėlei ir atlikau lentelėje...

Kazimieras. O kaip pavadintum šių metų konkursą?

Vita. Šių metų konkursas, matyt, nuobodžiausias, tačiau ir teisingiausias ankstesnių dešimties atžvilgiu. Žinoma, nekalbu apie finalininkų atranką, garsiai paties apdainuotą praėjusiame „Litmenio“ numeryje. Galiu drąsiai teigti, laimėtojai manęs nė kiek nenustebino, manau, dauguma nujautėme, kas laimės iš viso bendro atrinktųjų katilo. Eglė Norkutė, pelniusi „The Rooster gallery“ premiją, buvo verta laimėjimo dėl kultūrinės erudicijos, formos inovatyvumo ir instaliacinio-objektinio tapybos pateikimo. O JTP ’19 laimėtojai Sandrai Strėlei jau iš anksčiau simpatizuoju, o šiemet – ypač išvydus originalą – pribloškė formos profesionalumas ir paveikumas, jos kūrinys įgavo svaresnį turinio aktualumą. Tiesa, nebūčiau supykusi, jeigu šalia laimėtojų būtų atsistojusi Raminta Blaževičiūtė su savotišku infantiliu brutalumu, drąsa bei piešimo-tapybos ribos išnykimu ir Ieva Kampe-Krumholca, nors kūrinys ir nėra man labai artimas, tačiau išgaląsta it peilio ašmenys estetinė švara iš tiesų užgavo akį. Prisipažinsiu, net pamiršau, jog Arnoldo Andersono, laimėjusio „Autorių“ apdovanojimą, kūrinys pateko į laureatų kategoriją... Jo paveikslas man primena Vienožinskio dailės mokykloje dažnai matomus depresiškus paauglių kompozicinius bandymus. Bet gal palikim dalyvius ramybėje, juolab kad patys nusprendėme nedalyvauti konkurse. Kazimierai, o kodėl susiturėjai ir nedalyvavai? Suprantu, principai ima viršų, tačiau kur dingo tikėjimas, kad net drugelio suplazdėjimas gali pradėti didelius pokyčius ilgalaikėje sistemos elgsenoje?

Kazimieras. Nedalyvauju, nes neturiu vilčių laimėti. Ne tik dėl kritikos JTP, bet ir dėl techninių aspektų. Kadangi dirbu su spaustuviniais dažais, paveikslus sunku tinkamai nusifotografuoti. Be to, reikia laiko ir išankstinių investicijų: reklamos, pinigų, galerijos sparnelio, rezidencijos ir parodų kuokšto. Abejoju, ar mano kūryba apskritai suponuoja kažką gražaus ir spalvingo, joje veiksmo nedaug ir koncepcija reikalauja darbų ciklo, kuris būtų eksponuojamas tam tikru principu. O tai, kad net ir nepatekę kūriniai lieka internetinėje bagažinėje, manęs nė kiek nedžiugina. Išvis keistai atrodo dalies dalyvių pristatomi meno dirbiniai dėl aktualumo ir idėjinio pagrįstumo, man panižta kojų tarpupirščiai. Paveikslai, rodos, nutapyti specialiai konkursui, todėl nebūtinai nuoseklaus darbo vaisiai. Kyla įtarimas, jog kai kurie arba nori tapti one hit wonderiais arba labai puikiai išmokyti atlikinėti užduotis, rašyti projektus ar tiesiog mėgautis diletantiškumu. O kaip įrodyti savo, kaip jaunojo tapytojo, legitimumą ir jau įsisavintą kūrybinę strategiją vienu paveikslu, galinčiu tiesiog paskęsti krūvoje, kurioje yra didesnių, gražesnių, spalvingesnių, kupinų veiksmo ir nuotykių. O kas tau yra, kodėl nedalyvauji? Užteko antrųjų vietų, atseit 2+2=1?

Vita. Būtent todėl ir nustojau dalyvauti, kai pradėjau jaustis it kokia Aistė Pilvelytė „Eurovizijoje“. Kad pateksiu tarp finalininkų – kaip ir aišku, gal net kokį priziuką gausiu, pavyzdžiui, antrą vietą. O tada visi kalbės, kad Vita pažįstamų turi, roosteris papirko ir taip toliau. Esmė ta, kad, sudalyvavus kartą, dar geriau, patekus tarp finalininkų, o vėliau vis pelnant prizus, tarsi neturi teisės kristi žemiau. Negaliu pasakyti, ar tai organizatorių didelės širdys, ar noras išlaikyti konkurso prestižą, tačiau prizines vietas vis laimi kelerius metus dalyvaujantys ir tarp finalininkų patenkantys tapytojai. Susidaro įspūdis, kad turi užaugti iki prizo. Kazimierai, vis dėlto gal čia ne sėkmė ar loteriją, galbūt prizą galima gauti uoliu darbu! Tik šį kartą ne tapant, o kruopščiai dalyvaujant konkurse.

Kazimieras. Laikas eina, o aš – ne jaunyn. Tikiuosi kitais metais sulauksiu tokios komisijos, kurioje bus galima išvysti ir jau laimėjusių dalyvių, puikiai tęsiančių tapybinį kelią ir jau laikomų senais tapytojais. Tada gal ir man šansas nukris iš dangaus... Bet tuomet sakys, kad savi savus prakišinėja.

Vita. Tai buvo gi Andrius Zakarauskas, bet nepaėjo tau...

Kazimieras. Nepažįstų aš tų draugų... O A. Zakarauską į komisiją pakvietė, matyt, vien dėl to, kad turbūt vienintelis iš laimėjusiųjų dar laiko teptuką. Kad nepasirodyčiau seksistas, pridursiu: Jolantai Kyzikaitei kūryba irgi klostosi nuostabiai.

 

 

Vita. Nepasikuklindama prisipažinsiu: buvo pora kartų, kai bijojau laimėti šį konkursą. Jeigu gerb. dėstytojas Jonas Gasiūnas yra pasakęs, kad „manęs premijos netraumuoja“, tai šio konkurso atžvilgiu galėčiau pasakyti: laimėtojus prizas šiek tiek traumavo. Neteigiu, jog visi atvejai tragiški. Keletas ramiausiai tęsia pradėtą darbą, tačiau yra ir tokių, kurie labai menkai arba visai nebetapo ar lyg norėdami pratęsti savo pasiektą sėkmę štampuoja tai, kas jau buvo geriausiai įvertinta. Taigi šiuo atveju organizatorių teiginys, kad „tikslas – pristatyti pačius jauniausius menininkus, kurie ką tik baigė (ar yra bebaigią) aukštąsias mokyklas. Tai labiausiai palaikymo reikalaujanti ir labiausiai pažeidžiama kūrėjų kategorija“, skamba kiek ironiškai. Na, bet juk tai dar viena loterija, kurioje sėkmės milijonieriai paradoksaliai bankrutuoja, parodantys, kad nemoka su prizais draugauti ir kad jų laimėjimas tebuvo pasisekimas, galop atsivertęs visai kita medalio puse. Kaip manai, gal visai nereikia tokių konkursų, o gal reikėtų keisti jų eigą ir specifiką?

Kazimieras. Siūlyčiau tiesiog nebežaisti žaidimo „Baltijos meno rinka“ ir kurti kiek didesnį, mažiau nuspėjamą konkursą, prie kurio galėtų jungtis ir kitų šalių atstovai, kad ir norvegai, švedai, suomiai, danai, o gal net belgai, olandai? Juk taip į juos mėgstame lygiuotis... Bet aš juk toks naivus, tiesa? Juk šis barbiškas konkursas tiesiog kažkam labai parankus „meno politikos“ bei karjeros atžvilgiu. Konkursas dvasia ir vidujybe tiesiog neatskleidžia jokių tendencijų, rinkos ypatumų, tai formali šventė, kurioje visi susirenka į antrą „Kursko“ iškvėpuotą aukštą pasižiūrėti vieni kitiems į akis, pasisveikinti, nužiūrėti, kaip kas atrodo, o tada tyliai paburbėjus eiti namo arba į barą burbėti toliau su kitais molbertų partizanais. Todėl drąsiai galiu pasireklamuoti, kaip ir praėjusių metų vienas konkurso organizatorių, prie dešimtmečio JTP prijungęs ir savo kūrybos parodėlę tame pačiame „Titaniko“ aukšte, visus nepatekusius kviečiu teikti paraiškas dalyvauti „Kontr-argumento“ parodoje, vyksiančioje 2020 m. sausį.

Vita. Dabar sakys, kad vėl čia negatyvo pavarėm ir dar pasireklamavom. Teksto pabaiga lai būna teigiama.

Kazimieras. Ačiū, kad žiūrėjot, mieli žiūrovai, o dalyviams: nei žvyno, nei uodegos.

 

Fotoreportažas iš JTP čia