Žygimantas Augustinas. Piešinys: vidinė erdvė ir tikrovė

Kodėl žmonės piešia? Kartais jie tiesiog nesąmoningai brauko popierių per nuobodų susirinkimą arba apie ką nors įtemptai galvodami. Kartais desperatiškai bando ką nors nupiešti aiškindami savo idėją pašnekovui. Kartais žmonės, besivadinantys menininkais, kuria įmantrius piešinius ir pristato juos kaip ypatingus. Manau, visus paminėtus atvejus sieja žmogaus noras kažką perteikti – sąmoningai arba nesąmoningai sau arba žiūrovui. Kažkas piešiančiajam dažniausiai yra žodžiais nenusakomas dalykas, antraip jis būtų tiesiog užrašomas arba ištariamas. Šis nenusakomas dalykas yra piešiančiojo viduje – jei tikėtume Jacques’u Lacanu, ikisimbolinėje realybėje arba mūsų asmeninėje tikrovėje. Nemažai žmonių labai nori šiuos vidinius dalykus parodyti arba pamatyti.

Žygimanto Augustino autoportretas

Piešimas yra vienas būdų, padedan­čių nusikelti į savo vidinę-asmeni­nę tik­rovę, iš ten atnešti ką nors žiūrovui. Asmeninę tikrovę Goldsmitho koledžo tyrėjas Maxas Velmansas vadina psichologine realybe* ir 1998 m. straipsnyje „Physical, Psichological and Virtual Realities“ („Fizinės, psichologinės ir virtualios realybės“), nagrinėjančiame realybės suvokimo problemiškumą, pateikia tipinius žmonių įsitikinimus apie fizinę, psichologinę ir virtualią realybes:

Į schemą įterpiau „piešinio realybę“. Remiantis Velmansu, panašu, jog ką nors vaizduojantį piešinį galėtume vadinti virtualios realybės atmaina, kuri turi fizinės realybės bruožų ir gana neblogai perteikia fizinę, psichologinę bei virtualią realybes. Galima teigti, jog iliuzinis piešinys yra fizinis objektas, sujungiantis visas 3 realybes į vieną – piešinio – realybę. Kita svarbi piešinio (piešinio realybės) savybė – žmogaus kūno ir fizinės materijos (tradicinių piešimo priemonių) sąveika. Brėždami liniją popieriaus lape, mes savo kūnu jaučiame ryšį su fizine materija ir iškart matome vaizdą, vienaip ar kitaip veikiantį mūsų psichiką. Jei prisimintume psichoanalizę ir Lacaną, tai atitiktų kūdikio saviidentifikaciją veidrodyje – kūdikis pradeda save suvokti kaip visumą. Piešiant veidrodžio funkciją atlieka popieriaus lapas, kuriame mes pamatome savo kūno ir psichikos judesio atvaizdą. Manyčiau, toks veiksmas padeda įtvirtinti ryšį su savo vidumi, kūnu ir išoriniu pasauliu. Suvokiame, kad mūsų psichikos veiksmas per mūsų fizinę materiją įsikūnijo – tapo piešiniu. Turbūt ši savybė lemia platų piešimo panaudojimą meno terapijos tikslams.

Kurdami erdvės ar trimatės formos iliuziją plokštumoje, mes visų pirma patys turime tą „nesamą“ erdvę įsivaizduoti, vadinasi, persikelti į psichologinę realybę. Jei studijuojame kokį nors objektą piešdami, turime jį taip gerai pažinti, kad jis atsidurtų mūsų psichologinėje tikrovėje. Taip ne tik sukuriame piešinį, bet ir to objekto fantomą psichologinėje realybėje. Šis fantomas, arba jo suvokimo patirtis, gali turėti didelę vertę kuriant naujus, fizinėje rea­lybėje dar neegzistuojančius objektus arba vaizdus, kurie (turbūt) visuomet yra konstruojami pasitelkiant mūsų psichinės realybės „archyvus“. Jei piešiame ką nors, ko niekas nėra matęs, dirbame iškart dviejose realybėse: ir psichinėje, ir fizinėje. Vyksta abipusis bendradarbiavimas – mes reaguojame į gautą vaizdinį ir iškart jį keičiame. Šį procesą galima pavadinti savo vidinės tikrovės perkėlimu į fizinę erdvę, įvaizdinimu arba tam tikra meditacijos forma. Žinoma, nebanalūs, kitiems žmonėms įdomūs ir suvokiami dalykai iškyla retai ir tikrai ne kiekvienam piešiančiajam.

Dėstydamas piešimą akcentuoju tris piešinio aspektus: 1) piešinys kaip nesąmoninga arba sąmoninga emocijų išraiška, savęs ir fizinės realybės fiksacija; 2) piešinys kaip kūrybinės paieškos; 3) piešinys kaip meno kūrinys, skirtas plačiai žiūrovų auditorijai. Manau, šios trys rūšys viena kitą papildo ir dažnai egzistuoja susipynusios, todėl visiems pravartu susipažinti bent jau su dviem pirmosiomis.

Pradžioje reikėtų susipažinti su erd­vės ir trimatės formos iliuzijos kūrimo plokštumoje principais. Tai yra įvadas į visas tris piešinio rūšis. Naudodamiesi žmogaus psichikos savybėmis (iš pradžių tik kontrasto ir viena kitą dengiančių formų poveikiu regai) studentai išmoksta apgauti savo ir žiūrovo pojūčius, kitaip tariant, įsibrauti į pojūčių realybę. Kad tai vyktų sėkmingai, piešėjas turi gerai savo kūnu jausti tradicines piešimo priemones, t. y. fizinę realybę. Šis procesas, be abejo, užima nemažai laiko. Jei studentas yra gana jautrus, naudodamasis tokiais „įrankiais“ ir mąstymu, jis gali pradėti veikti savo vidinėje erdvėje. Atsiranda kūrybinių paieškų galimybė, šioje stadijoje studentus skatinu mąstyti, eksperimentuoti, domėtis savo srities kontekstu. Vien pojūčių, manau, kūrybai neužtenka – žmogus dažnai nori ne vien dirginti savo jusles, bet ir patirti „sužinojimo“ arba „suvokimo“ malonumą, kitaip tariant, siekia ne tik kūniško, bet ir intelektualinio malonumo. Norint išpildyti tokius žiūrovo lūkesčius, reikia parodyti arba atskleisti tai, ko jis nėra patyręs. Čia gali padėti asmeninės tik­rovės perkėlimas į fizinį pasaulį ir jos pateikimas žiūrovui suprantamais vaizdiniais.

Viena seniausių meno prigimties teo­rijų teigia, kad menininkas yra tarpininkas tarp anapusybės ir mus supančio fizinio pasaulio. Anot jos, menininkas, nukeliavęs į transcendentinę erdvę, iš ten paima žinias ir atneša mums. Skamba šiek tiek mistifikuotai, tačiau panašu, jog šiam požiūriui pritaria ir 55-osios Venecijos bienalės (2013 m.) kuratorius Massimiliano Gioni, didžiąją dalį parodos suformavęs iš psichiniais ligoniais ir autsaideriais laikytų kūrėjų darbų. Man pačiam taip pat buvo keista pajusti, kad tokia kūryba gali palikti didesnį įspūdį nei išsimokslinusių meno pasaulio žvaigždžių šedevrai. Nenoriu skatinti studentų tapti psichiniais ligoniais, tačiau akivaizdu, kad jiems reikia dirbti su savo psichika (psichologine realybe) taip pat, kaip ir su fizinėmis medžiagomis. Todėl manau, piešinys, kaip tam tikros meditacijos formos arba ryšio su fizine realybe įtvirtinimas, gali itin padėti kūryboje.

Trečioji pakopa – piešinys kaip meno kūrinys – skirta žiūrovams, mano nuomone, yra prieinama tik įveikus su juslėmis ir kūrybiškumu susijusias problemas. Nedaug menininkų pasišvenčia piešiniui kaip pagrindinei raiškos priemonei. Čia reikia pasiekti gilų ryšį tarp savęs ir piešimo priemonių, nepamirštant, kad tai tik priemonės, atnešančios įdomią žinią žiūrovui. Žinoma, klausimas „Kas yra įdomi žinia?“ gali būti suvoktas labai įvairiai. Ar gali ši žinia būti vien jausminė? Ar ją reikia susieti su šiuolaikinėmis mąstymo kryptimis, socialinėmis aktualijomis? Manau, jei esame pagarbūs kitaip mąstantiems, o būtent tuo šiuolaikinis meno pasaulis didžiuojasi, turime pripažinti įvairaus pobūdžio žinių priimtinumą ir vertindami žinių įdomumą bei aktualumą atsisakyti išankstinių prioritetų.

 

* Maxo Velmanso sąvoka „psichologinė realybė“ turbūt apibrėžia tai, kas yra žmogaus vidiniai įsitikinimai. Filosofiniame diskurse įprasta skirti „realybės“ ir „tikrovės“ sąvokas, bet šiame tekste dėl paprastumo liksime prie Velmanso siūlomos sąvokos, kuri bus tapati „psichinei tikrovei“, „vidinei tikrovei“ ir „asmeninei tikrovei“.

Tekstas 2013 m. skaitytas Gdansko meno akademijoje Lenkijoje ir VDA piešimo konferencijoje Lietuvoje.