Prieš porą dienų „Iki Minske“, Žirmūnuose, mačiau, kaip iš karpių baseino ant grindų iššoko karpis. Buvo vėlu, aplink jokių darbuotojų, tik pagyvenęs vyriškis, tuoj ėmęsis tą karpį gaudyti. Karpis buvo slidus it žuvis. Iš ketvirto karto vyriškis pačiupo jį ir sportišku judesiu įsviedė atgal į vandenį. Patenkintas savimi, netgi nušvitęs nužingsniavo toliau.

Jei ne kasdien, tai praktiškai kas ant­rą dieną šitame rajone, apstatytame keistais monolitais, įvyksta šioks ar toks apsireiškimas. Niūriausi ir nekalbiausi vyrai kartais ima pasakoti savo istorijas ir sužinai, kaip jie gyvena. Gatves kartais nukloja saulėlydis, kartais ruduo, o kartais sniegas. Namai ir nuo begalės metų sukiužusios karstyklės kyšo iš rūko, pro langus persimato galingų kambarinių augalų siluetai. Sekmadienį viena ar dvi dėžutės, kupinos slapto, teisingo ir neteisingo gyvenimo, skamba pianinu. Vienas balkonas pragertu balsu sako: „Mergaite, kur eini? Nekalbėsi?“ Paskui praeinantys pacaniukai su rusišku muzonu atitaria: „čiolė“ arba „gražuolė“.

Tokia Lietuvos tipinė daugiabučių rajonų ar daugiabučių miestelių (įsivaizduokit, pavyzdžiui, Elektrėnus – išimtinai daugiabučių miestelį) realybė yra baisiai niūri, bet ir įdomi, nenuspėjama, kartais tiesiog pribloškianti. Senieji Žirmūnai yra daug nuotykingesni už naujesnį ir dailesnį Šiaurės miestelį. Žirmūnuose kovoja socialinė realybė su magiškąja. Ypač jei užgyveni vaikystę toje aplinkoje. Daugiabučiai ūmai tampa gražūs.

„Šventasis“ (rež. Andrius Blaževičius) kalba apie neapibrėžtą vietą, tokio posovietinio mikrorajono / miestelio analogą. Todėl šitas filmas gali būti lyginamas su rumunų ar lenkų kino bandymais pavaizduoti panašią būtį ir buitį. Kai kurie iš jų yra tikrai geras ir net labai geras kinas, kiti – savotišką dokumentinę vertę turintis šlamštas. Bet kokiu atveju Lietuva dar neturėjo tokios rūšies kino – kino, tiesiogiai, net tiesmukai kalbančio apie paprastų žmonių realybę.

Filmo kūrėjai, lygiai kaip aš su tuo karpiu, ieškojo posovietinėje aplinkoje – po laukinio kapitalizmo, po interneto atradimo – ko nors, kas tą aplinką pakylėtų. Jie matė ir manė, kad gana niūrioje realybėje tikrai yra kažin kas pakylėta. Jie filmavo Petrą (didelės pagarbos vaidmeniu nusipelnęs aktorius Valentinas Krulikovskis), kalbantį apie kebabų mėsą ir patarnaujantį mišioms po draugelio išlydėtuvių į emigraciją. Filmavo personalo atranką, kurią vykdė dvasingas Paulo Coelho gerbėjas. Filmavo čiuvą, mačiusį Jėzų, skleidusį šilumą prie daugiabučio sienos. Šalia viso to jie filmavo paprastą realybę – teliką, butą, šeimos dramą.

Ir visa tai yra gerai. Taip gerai, taip sava ir geidžiama, kad mes, dar prieš žiūrėdami, esam pagatavi sakyti: puikus filmas, visada tokio laukėm. Pasirodė, švęskim.

Deja, kino salėje tos dvi filmo pusės, realistinė ir pseudomistinė, nesukuria jokios bendros vertės. Tai, kas paprasta, lieka per daug paprasta. Tai, kas pakylėta... Koks čia iš tikro pakylėtumas? Viso labo kažkokie prikolai, per daug primenantys grubius klasikinius lietuviškus bajerius ir anekdotus, kurių esmė – visada ką nors pažeminti: socialinę grupę, asmenį, gyvūną, bet ką. Patys filmo kūrėjai per pristatymą netyčia atskleidė savojo „jėzaus“ vienaplaniškumą: va, matėm jutubėj, mažai ten peržiūrų, bet yra kažin koks analoginis čiuvas, kliedintis apie viską, ir mums buvo juokinga, įdomu, taip ir atsirado filme... Tik aktorius Lukas Malinauskas, gavęs šį vaidmenį, pripažįsta: jam buvo iššūkis atsiriboti nuo prikolo ir iš tikro įsijausti į vaidmenį. Norisi viltis, kad jis mąstė apie idėją, nuo seno krutančią literatūroje ir filosofijoje: šventieji kvailiai, mums nesuprantami ir nemokantys gyventi, bet tyri ir pakylėti savo atitrūkusioje egzistencijoje...

Ir kaip švęsti „Šventąjį“, kol „kino kronika“, kurią fiksuoja mūsų akys daugiabučių butuose įrengtose kirpyk­lose ar darbo biržos koridoriuose, yra vis dar įdomesnė, o mūsų gyvenimo siužetai turi vis dar daugiau tvistų, daugiau veiksmo ir greičio. Taip, „Šventasis“ jau arčiau tiesos, gana įtikimas, nes stebuklingai (tikrai kitaip nepavadinsi) išvengia visokių amžinų mūsų kino blogybių (dialogai, vaidyba). Bet ką, peršokęs visas kliūtis ir kemsynes, jis siūlo? Kokią istoriją pasakoja ir kur veda?

Istorija yra apie Vytą (akt. Marius Repšys), netekusį darbo ir dėl to patyrusį netikėtą smūgį savo kraštutinai skurdžiam vyriškumui, grįstam uždirbtais pinigais. Jis vis ilgiau gulinėja namie, vis apatiškėja. Iškritęs iš įprastinių vėžių, mato, kad niekas nebejaudina ar net neturi prasmės, išskyrus naują pažintį – energingą jauną kirpėją, kuri vienintelė stumia jį į naujas patirtis. Taikliai pavaizduota, kaip klimpdamas į neveiklumą Vytas pradeda elgtis paradoksaliai, pavyzdžiui, kaimynui, siūlančiam užsidirbti, atsako, kad yra labai užsiėmęs darbo paieškomis, todėl negali prisidėti. Taigi Vytas guli lovoj, spokso į teliką. Daug filmo kadrų užima jo pusnuogis, aptukęs ir apgailėtinas kūnas. Kartu ir vaiko kūnas, kuriuo rūpinasi žmona ir dvi mažametės dukros. Štai sriubos lėkštė, valgyk. Tik filmo gale, po ganėtinai neįspūdingo bandymo palikti žmoną, jis rodo pirmąjį pokyčio ženklą. Žmonai išpuolus iš virtuvės, baigia pjaustyti ir į puodą sudeda morkas ir porus.

Istorija, kaip ir aplinkiniai daugiabučiai, yra aktuali, svarbi. Aišku, ji pernelyg paprasta, kad pavaizduotų visą patirties, netekus darbo, sudėtingumą. Kita vertus, nepaisant nedidelių eksperimentų su kūno demonstravimu, ji yra nuobodi kaip buvimo gyvenime fiksavimas. Iš atminties man staiga iššoka Larso von Triero filmas „Penkios kliūtys“ („De fem benspænd“, 2003), kuriame režisierius kolegai Jørgenui Lethui penkis kartus liepia perdaryti trumpą dokumentinį filmą apie tobulą žmogų. Tobulas žmogus valgo, šokinėja, nusirengia, apsirengia. Nors filmas visai apie ką kita ir visai kitoks, tačiau lyginant su „Šventuoju“ pribloškia, kaip yra vaizduojami elementarūs valgymo, šokinėjimo, nusirengimo, apsirengimo veiksmai. Šviesmečiais nutolę nuo žaidimų su realybe lietuviškame kine.

„Šventojo“ kūrėjai dėsto, kad filmas skirtas visiems – visiems visutėliams. Režisierius A. Blaževičius interviu svarsto, kad filmas leis po daugybės metų arba už daugybės kilometrų suprasti, kaip Lietuvoj žmonės gyveno. Išties, tikėtina, kad taip ir bus. „Šventojo“ nykumas gerokai aptirps už Lietuvos sienų ir dar geriau įtikins ateityje: kai teliko žiūrėjimas taps egzotika, kai popgrupė „Kapučino“, radijo pranešėjo balsas, tipiniai komentarai ir visi kiti dar ne taip nutolusių 2008 m. atributai taps egzotika ir nostalgija.

Kita vertus, „Šventasis“ šiek tiek intensyviau nei dauguma lietuviškų filmų trokšta, netgi geidžia būti žiūrimas, populiarus, geriausias. Kūrėjai pateikia Vyto figūrą kaip ikoną, nors tam ir nėra pagrindo. Tada dar kelia sau projektinius rodiklius: tiek ir tiek peržiūrų, tiek ir tiek žiūrovų, pavartojusių feisbuke grotažymę #metufilmas. Savaime nieko blogo reklamuoti save. Bet socialiai angažuotas kinas turėtų egzistuoti ne tik dėl savo populiarumo.

Taigi ką „Šventasis“ iš tikrųjų nori pasiekti ir sujaudinti dabar, 2017-aisiais? Negi išties tuos paprastus, filme vaizduojamus žmones? Kad jie ateitų į filmą ir atpažintų ne tik konkrečius daugiabučius Nemenčinėj, bet ir savo gyvenimus? Gerai, tarkim atpažįsti: tavo santuoka taip pat apstatytoj virtuvėj neveikia visai taip pat. Tačiau vėliau, matyt, būtų sveika, jei padarytum kokią nors išvadą – ne šiaip loginę, o paremtą kine išgyventomis emocijomis. Pavyzdžiui, kad reikia kalbėtis apie tai, kaip jautiesi, ir gyvenimas bus šviesesnis.

Neškit man įrodymus, kad tai masiškai jau vyksta, ir aš džiaugsiuosi. Kol kas – tik vilčių pakilimas ir nuo­smukis.