Aurelija Auškalnytė. Po ramybės – neramumai

„Šerkšno“ pradžioje Roko draugelis paprašo nuvežti krovinį į Ukrainą. Šiaip sau, susitikęs gatvėje, ant staigiųjų. Po kelių aplinkybinių frazių Rokas klausia: ten... karas vyksta? Bičiulis, nervingai juokdamasis, atsako: nu, jo, neramumai.

„Šerkšnas“

Filmas dar tik prasideda, švari lenta. Roko klausimas natūralus ir įtikinamai uždelstas. Jis ir žino, ir nežino, kad Ukrainoje vyksta karas. Ir rūpinasi, ir ignoruoja visa tai, kaip ir daugybę kitų pasaulio nelaimių bei neišsprendžiamų problemų. Jau šitoj filmo vietoj toks virtualus dalyvavimas pasaulio istorijoje, besikuriančioje prieš viską tariamai matančias ir suprantančias interneto akis, ironizuojamas. Ironizuojamas gražiai, švelniai, nes kas ten žino: abejingumas yra blogai, bet jo pasekmės juk nebūtinai blogesnės už neabejingumo. Rūpintis ir kištis į karą nėra savaiminė vertybė. Turėti nuomonę nėra savaiminė vertybė. Visa tai filmas dar įrodys.

Deja, iki to įrodymo, filmui įsibėgėjus, ateis kažin kokie garsenybės žurnalistai ir apie viską padiskutuos lėkštomis „Vikipedijos“ frazėmis. Vietoj subtilaus, dviprasmiško Roko bičiulio įvardijimo „neramumai“ atsiras „hibridinis karas“ ir absoliučios tiesios nebuvimo deklaracijos. Žinoma, ir gyvenime ne kasdien sutiksi žmonių, kurie turi ką pasakyti. Nors praktiškai bet kas įdomiau pakalbėtų apie meilę nei infantili Vanessos Paradis herojė. Tiesa, šių žurnalistų privalumas yra visai kas kita. Tai jų ilgos blakstienos ar natūralūs gestai, kuriais vakarėlis perkeliamas iš fojė į viešbučio kambarį, užsakoma viskio, užkandžių, romantikos. Saldų nevaldomą geismą kelia jų naivus prancūziškas akcentas. Praktiškai tobula oazė dykumoje, t. y. pilkame skurdo ir karo suniurkdytų Ukrainos pastatų, žiemos nunykintų kelių pakraščių fone. Visa tai galėjo tapti kliedesiu, haliucinacija – tokia, kokia ištinka „Šių dienų Apokalipsės“ personažą Vietnamo džiunglėse, kai jis randa prancūzų aristokratų šeimą, gyvenančią lyg nieko nebūtų atsitikę ir sėdančią prie stalo su plazdančiomis suknelėmis. Deja, Šarūno Barto oazė palyginti visai išdžiūvusi, jos vanduo užkrėstas plepėjimu.

Laimei, vieno dalyko „Šerkšno“ garsenybės žurnalistai nežino ir negali apkalbėti – Lietuvos. Nežino, kad Rokui Ukrainos karas nėra bet koks karas, kad galbūt prieš keletą metų jis negalėjo užmigti, nes buvo sujaudintas ir pakylėtas to, ką matė internete. Tuoj jis ir vėl įsijungia jutubą. Žiūri Maidano vaizdus. Jie visa jėga parodomi ir „Šerkšno“ žiūrovui – su garsia, visas emocines stygas virpinančia muzika, su laužais ir nuolaužomis, iš esmės kaip per mūsų Sausio 13-ąją. Arba kaip per klasikinę gėrio ir blogio kovą. Pasaulyje, kuriame viskas aišku ir tyra. Pasaulyje, į kurį norisi pabėgti.

Apskritai ištraukti Roką iš Vilniaus barų su cigarete lūpose, galbūt freelancerį ar dirbantį tarptautiniuose ofisuose, ir liepti jam tuoj pat vežti krovinį yra beveik genialu. Krovinių gabenimas filmuose yra didus ir garbingas užsiėmimas. Kine dažnai vežami mirusiųjų kūnai, jie perlaidojami iš tremties, emig­racijos vietų, iš bet kokių tolimų kraštų, į kuriuos nuvarė troškimas gyventi geriau arba prievarta. Kai vežamas metafizinis turinys, svarbi gali tapti prakiurusi padanga ar audra, kiekvienas pasienio postas ar pamesto kelio ieškojimas. Bet Roko krovinio vežimas nėra tvarkos atstatymas, nėra netgi pagalbos pastanga, nors iš tikrųjų vežama „humanitarinė pagalba“. Roką dilgina noras pamatyti frontą, t. y. pavojų, ir per jį kaip nors pasipurtyti, sukrėsti save ir atgimti. Įkišti ranką į liepsną, kad pabustų.

Tokį Roko poreikį, matyt, nesunkiai suprastų visi paeiliui Š. Barto veikėjai iš ankstesnių jo filmų, na, ir didžioji dalis atsitiktinai Vilniaus hipsteriškuose baruose sutiktų 20-mečių. Gal taip susiklostė istorinė situacija, bet, atrodo, surasti / pajusti būties prasmę (tikrą, klasikinę prasmę) Roko (ir mano taip pat) kartai itin keblu. Karų ir priespaudų mes nepatyrėm, religinės, tautinės tapatybės iš esmės neturim. Negalime rasti net ir apskritai kažkokios stabilesnės bendruomenės, nors nuolat kuriam mažas, nepatvarias, utopines. Kai jos sugriūva, nežinia, net kokioj šaly norėtum gyventi, ne tik ką ir su kuo veikti. Tokiu atveju nieko nėra lengviau, kaip imtis vežti svetimą krovinį, kuris lyg ir turi kažką bendra su klasikinėmis prasmėmis.

Pagrindinė filmo pasakojama istorija vis dėlto ne apie Ukrainą, o apie klasikinę bartišką egzistencinę klajonę. Ieškant, siekiant, bet veltui. Elgiantis savidestrukciškai. Necivilizuotai. Egoistiškai. Egzistuojant skurde, kuris nebūtinai yra vien ekonominis. Skurde būti gera, jame gali sustingusiu veidu sėdėti ant lovos ir kalbėtis su savo paties siela.

Bet „Šerkšnas“ neleidžia, jis yra tik anų nebylių Š. Barto filmų šešėlis. Man net pasirodė, kad filmas buvo viso labo trumpametražis. Hibridinis trumpamet­ražis su bartiškais intarpais ar tik jų nuorodomis, pavyzdžiui, kai veikėjai vaikšto viešbučio koridoriais, bet labai trumpai. Tos nuorodos čia sukergtos su atsitiktiniais dokumentiniais kadrais, tarkim, ukrainiečių kariais, patogiai susėdusiais duoti nematomai filmavimo grupei interviu. Jų paprastas pasaulio suvokimas kitame kontekste gal būtų labai įdomus. Šiame kontekste (kai staiga su šia „dokumentine medžiaga“ ima tiesiogiai kalbėtis iš kito vaidybinio filmo atkeliavęs ir jau visai nuo savo kelionės paliegęs, beveik cypiantis Rokas) jis tampa groteskiškas. Rokas yra vakuume, jis nepažįsta tautos, kovos, meilės, bet didvyriu būti vis tiek norėtų, ir leiskit jam vykti į frontą! Paaštrindamas situacijos chaosą tūkstantmečio lietuvaitis dar griebia savo iphoną ir ima filmuoti – gal įkvėptas anų vakariečių žurnalistų? Bėda ta, kad tai, ką matome per jo objektyvą, visiškai nieko savito nesako. Ir čia jau ne veikėjo Roko, o filmo kūrybinės grupės bėdos. Galėjo juk Rokui leisti nors vieną selfį fronte pasidaryti.

Aišku, net ir toks šešėlinis Š. Bartas, ko gero, vertas geriausio lietuvių metų filmo titulo. Ištisos scenos čia vertos dėmesio. Kad ir kaip neapgalvotai, atgrub­nagiškai nufilmuotas ir visaip kitaip paskubom aptvarkytas, čionai vyksta tikras kinas – nenuspėjamas, jaudinantis, vedantis į tamsius užkaborius, atviras interpretuoti. Pavyzdžiui, tokio lygio scenos, kai Inga – Lyja Maknavičiūtė – vilioja pagyvenusį lenkų aktyvistą viešbutyje, yra apskritai nematytos mūsų kine. Deja, pats merginos personažas ne tik lieka menkas ir neišnaudotas, bet galbūt juo net kažkaip nemaloniai pasinaudota. O kaipgi jį Š. Bartas sukurs kitokį? Tenka kartoti tą patį, kaip ir po 2015 m. „Ramybės mūsų sapnuose“: lietuviškame kine gauname būtent tai, ko nusipelnėme.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=tRCDN9iVVTE{/youtube}