I gyvenimas. „Sauliaus sūnus“ (rež. László Nemesas) yra filmas, kurį norisi aptarti kuo skubiau. Sutariam taip: aš apie jį papasakosiu, o jums jo žiūrėti nereikės. Specialiai papasakosiu visą siužetą, nes žiūrėti neapsimoka – filmas yra apie holokaustą. O kokį siužetą čia pasakoti? Šitą dramą visi ir taip žinom –­­ žydai iš pradžių nieko nesupranta, o vėliau juos nužudo. Vienas herojus, aišku, didvyriškai išsigelbsti ir viską papasakoja. Nors ne, europietiškas kinas per dažnai paskutiniuose kadruose nužudo savo herojų. Mes prie to pripratę, ir mūsų tai nebeskaudina. Todėl nesvarbu, ar Nemesas nužudo savo herojų priešpaskutiniame kadre. Visuose kituose kadruose jis bus – jo petys, jo nugara, jo plaukų sruoga, jo veidas, jo šonas. Galit pagūglinti raktinius žodžius video game killing, ir bus tas pats. Kažkoks paklaikęs veikėjas laksto koridoriais, o aplink vien naciai, lavonai, stumdymai, verksmai, kraujai, šūviai. Vienas dalykas yra susijaudinti klasikiniame holokausto filme pasiekus masinio žudymo sceną it kokį apogėjų. Kitas dalykas pradėti filmą ir jį atkakliai tęsti kartu su herojumi dirbant darbą kasdieninį – suvarai tėvynainius į dujų kamerą, išneši lavonus, nuplauni kraujus, surenki rūbus. Tada nauja partija.

Reikėtų paminėti, kad Nemesas dvejus metus dirbo Bélos Tarro asistentu, tačiau netapo aklu jo pasekėju. Juk jeigu būtų nuosaikesnis – nieko kito ir nedarytumėm, kaip monotoniškai tris valandas rinktumėm tuos lavonus. Ir viskas. Bet šiuo atveju taip nėra. Saulius landžioja tais koridoriais, griebdamasis trumpalaikių darbelių (tai porą rūbų nukabint, tai pelenus pakast, tai ugnį pakurstyt, tai spyną sutaisyt) turėdamas tikslą. Jo tikslas iracionalus, grynai kierkegardiško tikėjimo persmelktas, ištinkantis jį vieną konkrečią minutę –­ kai surenkant lavonus iš dujų kameros jis pamato „prisikėlusį“ iš mirusių berniuką – karkiantį, vos kvėpuojantį, bet gyvą. Tą akimirką Saulius jį ir identifikuoja kaip savo sūnų. Žinoma, berniukas tuoj „vėl“ nužudomas, bet ta aplinkybė nebesvarbi. Jau yra įvykęs ar šiuo metu vyksta mįslingas atpirkimas.

Šioje vietoje „Sauliaus sūnus“ savotiškai susišaukia su „Išvarymu“ (rež. Andrejus Zviagincevas, 2007). Ten visas siužetas rutuliojasi, kai moteris pasako savo vyrui, kad laukiasi, bet ne jo sūnaus. Vyras pareikalauja kūdikį nužudyti, bet tik vėliau žiūrovui tampa aišku, kad racionaliai (genetiškai, jeigu norit) tas vaikas yra jo, bet kartu ir nėra jo, t. y. jam nepriklauso, yra svetimas. Saulius, atvirkščiai, įsūnija kelioms minutėms prisikėlusį berniuką, ir jis yra jam pats saviausias, pats mylimiausias. O štai susitikęs su savo „tikrąja“ žmona, Saulius jos praktiškai nepažįsta, net nusipurto jos tiesiamą ranką. Nes visi asmeniški, praeitimi, patogumu, buitimi ar apskritai žmogiškais santykiais paremti ryšiai jau yra atšaukti Sauliaus pasaulyje (arba koncentracijos pasaulyje, jeigu norit). Belieka pasirūpinti savo sūnumi – taisyklingai sukalbant maldą mirusiajam ir palaidojant.

Pažadėjau išduoti siužetą, todėl išduosiu – palaidoti vaiką koncentracijos stovyklos chaose yra neįmanoma. O sekti tą procesą ekrane – ne kas kita kaip nuolatinė kančia. Pabrėžiu žodį „sekti“, nes būtent išskirtinė (tiesa, kitu atveju ji būtų palaikyta pretenzinga) kinematografija verčia mus aktyviai sekti, bėgti paskui, o ne ramiai žiūrėti. Man vis dėlto lieka keista, kad filmo aptarimuose ypač pabrėžiama jo vertė geriau atskleidžiant nacių žudymo mašiną ir jos krumpliaračius (konkrečiai: chaoso ir išskirtinės žudymo skubos elementą). Tai skamba tarsi pasaka apie laikus, kai žmoniją užpuolė zombiai (išties, naciai ir zombiai šiais laikais beveik sinonimai). Todėl priminsiu: nėra ir niekada nebuvo jokių kitų nacių (zombių), išskyrus mus pačius.

II gyvenimas visai kitoks. Šitame Lietuva keliasi iš didelio nesusipratimo, o aš skelbiu iššūkį: 5 metus Lietuvoje nieko nefilmuoti profesionaliomis kameromis! Kas nesugebės padaryti filmo kad ir telefonu, tas tegul nieko ir nedaro. Nes „Deminas: dvi tvirtovės“ (rež. Akvilė Gelažiūtė) visus perspjovė. Siužetas visiškai paprastas –­ teatro pedagogiką studijuojantis Deminas stato etiudą. Jo aktoriai – vaikai: trylikametis brolis ir penkiolikmetis pusbrolis. Jokių išorinių komentarų nėra – įžanga, repeticijos, repeticijos ir spektaklis. Genialu tai, kad Deminas (ir kaip filmo personažas, ir kaip pats filmas) yra puikus šiandienės Lietuvos dokumentas. Ateina jis iš gėlių ir kapų žvakių turgaus, iš lietuviško lenkiškumo – studijuoti teatro. Ir jo veidas yra pažįstamas, bet nesuprastas – todėl jį smalsu tyrinėti. Jame maišosi geismas kurti (arba profesionalumo, išskirtinumo siekis) ir savęs nereflektuojantis istorinės praeities šleifas. Todėl Deminas kuria smurtaudamas. Svarbu tai, kad apie smurtą kalba ne kokios nors atsitiktinės replikos, bet pats filmas iš esmės koncentruojasi ties Demino bandymu priversti, perlaužti brolį „gerai“ vaidinti. Kaip fontanas trykšta visi pažįstami stereotipai. Apytikriai cituoju: „nesielk kaip boba“, „apžiūrinėji save kaip mergaitė“, „tu durnas kaip žuvis“, „kai trenksiu“ etc. Viskas labai natūralu, taip natūralu, kad beveik kiekviena scena kelia šypseną. O stebint galutinį etiudo variantą, kino salė tiesiog trykšta džiaugsmu. Kankinamų pratybų rezultatas sėkmingas, o tai lyg ir pateisina tą smurtą, lyg ir apipina jį kitais kontekstais. Be to, ar smurtas yra tikrai smurtas, jei jis visur aplink, kiekvienam troleibuse, kiekvieną dieną?

Taip, čia yra tinkama erdvė užduoti tokius klausimus, nes sukurtas filmas ir viskas jame pateikta mums tyrinėti. Bėda ta, kad tai dokumentika. Vadinasi, filmas būtų absoliučiai neetiškas bet kokiame etiškame pasaulyje (valstybėje, jeigu norit). Šiuo atveju vaizdo kamera yra visiškai naivi ir neutrali to, ką filmuoja, atžvilgiu, arba ji džiūgauja kartu su naiviu žiūrovu. O Demino kamuotas brolis, praėjus dvejiems metams nuo filmavimo, klausiamas apie etiudo poveikį, šmaikščiai ir savireflektyviai tarsteli: „Jo, kiekvieną naktį tebeverkiu.“ Publika ploja ir net spardosi iš džiaugsmo. Nes tai yra tikra.

III gyvenimas, kurio neplanavau gyventi. Kas darosi vyrams? Kol Lietuvoje iš lėto link ekrano artėja pirmieji tikri veidai, vedantys mus į lietuviško vyriškumo arba forsiškumo kontempliaciją, Skandinavija ir Europa užsiima jau kuo kitu. Jie traukia iš spintų keturiasdešimtmečius paauglius, kurie tiesiog atsparūs brendimui. Dar daugiau – jų absoliutus nebrandumas ir negebėjimas augti atvirai deklaruojamas. Dažniausiai tai daroma labai paprastai: apnuoginus jų akiplėšiškai bukas mintis. „Prieš gamtą“ (rež. Marte Vold, Ole Giaeveris) yra tik vienas kraštutinis tokios tendencijos pavyzdys. Tie patys daigai slypi ir „Maište“ (rež. Andersas Hazeliusas), ir „Moterų šešėlyje“ (rež. Philippe’as Garrelis), o gal net ir „Meilėje“ (rež. Gasparas Noé). Gali būti, kad tai yra vyrų savęs supratimo progresas, veržimasis iš vyro stereotipo, savo šešėlio demaskavimas. Kita vertus… negi aš žinau?

IV gyvenimas, „Dypanas“ (rež. Jacquesas Audiard’as) yra labai strategiškas filmas pabėgėlių tema. Tai jis (kaži kodėl?) laimėjo Kanų „Auksinės palmės šakelę“ nurungęs „Sauliaus sūnų“, buvusį ne mažiau rimtu pretendentu. „Dypaną“ galima žiūrėti iš įvairių pusių ir perspektyvų. Pati banaliausia yra toji teisuoliška, besidžiaugianti gyvu (įtaigi videomedžiaga) pademonstravimu, kad pabėgėliai: a) turi daugmaž panašius jausmus ir poreikius kaip mes; b) yra darbštūs, nagingi ir bandantys iš tikro kurti prasmingą gyvenimą vakarų šalyse; c) karai palieka randų. Atkasus tą naivumą, kalbama apie tai, kad iš tikrųjų sunkiau priimti „Dypano“ herojus. Taigi sunkiau priimti ne tik realių pabėgėlių, bet net ir filmo herojaus fizinį (rasinį, jeigu norit) kitoniškumą. Su juo sunkiau tapatintis, prie jo sunkiau priprasti ar tiesiog mėgautis jo buvimu ekrane. Ir tokia yra realybė, nesvarbu, kokios jos šaknys – mūsų jau pažiūrėtų filmų štampai, kultūriniai niuansai, negebėjimas įžiūrėti veiduose kiek kitaip reiškiamų emocijų etc.

O už visos pabėgėlių tematikos, slypi Audiard’o estetika. Pirmą kartą susidūrus su šiuo režisieriumi, gali atrodyti, kad „Dypane“ pilna kažkokių rimtam filmui nederamų kvailysčių. Taip nėra. Iš tiesų Audiard’as pasakoja istorijas –­ tikras gyvenimo istorijas. Dažniausiai apie visuomenėje nepritampančius, pykstančius, bet vis tiek labai gyvybingus ir savo tikslų siekiančius žmones.

Tas istorijas režisierius perteikia nuoseklia, sklandžia, realistiška maniera. Vis dėlto jo istorijos visada yra pertraukiamos. Pati kardinaliausia pertrauka įvyksta „Pranaše“ (2009), kai gangsterių automobilis susiduria su laukiniu gyvūnu. Akimirką iki susidūrimo pagrindinis herojus pajunta, kas nutiks, ir sušunka. Viskas, pertraukos pabaiga. Grįžtam prie nuosaikaus realizmo. Įdomu tai, kad savotiška tokio tipo pertrauka gali tapti ir filmo pabaiga. Štai „Skaityk iš lūpų“ (2001, viena subtiliausių ir gražiausių meilės istorijų kine) pasibaigia neįsivaizduojamai, neįtikėtinai laimingai. Apskritai Audiard’as, matyt, mėgsta susišaudymus ar išsišaudymus –­ jie estetiški ir baigiasi laimingai. Tokius ir panašius elementus galima atpažinti ir „Dypane“. Tačiau racionalumo ir iracionalumo flirtas čia ne toks paveikus, jis tarsi išskydęs. Taigi ta gaivališka, nepaaiškinama, antirealistiška filmo pusė lieka daugiau kaip paveikslėlis (pavyzdžiui, dramblio paveikslėlis). O „Dypano“ istorija giliau nebesujaudina. Tai tik istorija, nors ir verta pamatyti.

V gyvenimas yra kosmosas, arba „Kos­mosas“ (rež. Andrzejus Żuławskis). tiriri, oi, TIRIRI!