Pavadinimai – dėl savo išskirtinio santykio su potencialiais literatūros kūrinio, filmo ar bet kokio kito pranešimo adresatais – yra įpareigojantis dalykas. Viena vertus, jie, be abejo, turi atlikti tam tikro masalo vaidmenį, t. y. tiek savo forma, tiek turiniu sugebėti patraukti dėmesį ir sudominti. Kita vertus, jų paskirtis numato informatyvumą, vadinasi, jie privalo būti ir gana reprezentatyvūs, kad būtų įmanoma susidaryti tam tikrą nuomonę apie pranešimą dar prieš bandant jį įsisavinti. Todėl, kai pagrindinė festivalio „Kino pavasaris" konkursinė programa pavadinama „Nauja Europa – nauji vardai", tampa akivaizdu, kad taip potencialiam žiūrovui bandoma pranešti mažiausiai du dalykus. Paprasčiausias ir labiausiai akcentuojamas: programa sudaryta iš naujų, dažnai debiutinių jaunų režisierių iš Rytų, Centrinės Europos ir Balkanų šalių darbų. Tačiau, atrodo, kad tam tikru laipsniu toks programos pavadinimas apibrėžia ir jos tematiką: jame gali būti atpažinta paraiška kalbėti kaip tik apie tą pačią naująją Europą. Žinoma, tokios hipotezės iškėlimas gali pasirodyti pernelyg savavališkas, tačiau panašu, kad bent jau šiemet toks interpretacinis judesys tikrai atitinka tikrovę – gana didelė programos filmų dalis iš tikrųjų leidžiasi aptariama būtent šiuo aspektu. Todėl, kalbant apie kai kuriuos pretendentus į pagrindinį „Kino pavasario" apdovanojimą, atrodo produktyvu pabandyti tai išryškinti, pasitelkiant bendras struktūrines kūrinių ypatybes.
Pirmiausia pastebimas aspektas, be abejo, yra tas, kad dauguma konkursinėje programoje dalyvaujančių filmų atrado savo siužetus kasdienybėje: paviršutiniškai nuskaitomas siužetas ir jo pagrindinis konfliktas dažnai susijęs su tokiomis kasdienio gyvenimo plotmėmis kaip darbas, šeimyniniai santykiai, socialinio pritapimo ir integracijos problemos. Žiūrovui dažniausiai yra rodomi iš esmės niekuo neypatingi žmonės, kurie, tiesa, patenka į gana sudėtingas aplinkybes, tačiau dažniausiai galima suprasti, kad ir šios aplinkybės nėra išskirtinės tų personažų aplinkoje.
Kita vertus, svarbu paminėti, kad beveik nė vienas iš filmų šia kasdienybe neapsiriboja. Pasakojamos istorijos dažniausiai yra patalpinamos į tam tikrą politinį ar socialinį kontekstą, kuris, dažnai taip ir likdamas fonu pagrindiniam naratyvui, vis dėlto leidžia gana lengvai suteikti, atrodytų, niekuo neišskirtiniams siužetams universalų lygmenį ir paversti filmus rimtais socialiniais komentarais. Būtent ši sąmoningai konstruojama įtampa tarp kasdienybės ir politinio angažuotumo, atrodo, yra viena esminių šių metų konkursinėje programoje.
Taip, pavyzdžiui, „Sarajevo vaikuose" mes pasineriame į sunkiai dirbančios ir bandančios prižiūrėti savo paauglį brolį merginos rutiną, o „Mano šuo Kileris" (kuris išvis yra chronologiškai įrėmintas maždaug vienos paros laikotarpio – nuo ryto iki ryto) parodo šeimos problemų ir ideologinių konfliktų plėšomo vaikino istoriją. Tačiau tuo pat metu šie filmai sugeba kelti ir bendresnio pobūdžio klausimus, kurie į pagrindinę siužetinę liniją įterpiami pasitelkus bene kasdieniškiausią mediją – televizorių, transliuojantį žinias. Taip gaunama informacija apie veikėjų politinį, ekonominį ir socialinį kontekstą lengvai leidžia ironiškai vertinti transliuojamų optimistinių ekonominių prognozių nuotrupas ir, tarkime, suvokti filme pasirodančios nacionalistinės problematikos tikrąjį mastelį. Pridėkime prie to tikrai gerą vaidybą, gražų vaizdą ir nevienareikšmius, prieštaringus jausmus keliančius, bet simpatiškus personažus, ir gausime vertą dėmesio kiną.
Ypač džiugina tai, kad, neišvengę moralizavimo politinių ir socialinių pažiūrų lygmenimis, abu filmai lieka visiškai įtikinami siužetinės sudedamosios atžvilgiu. Mes nesusiduriame nei su netikėtais veikėjų gyvenimą keičiančiais įvykiais, nei su kitomis deus ex machina apraiškomis: filmų realistiškumas nuoseklus ir nepasiduoda empatijai – sėkmingai laikomasi analitinio atstumo rodomų istorijų atžvilgiu. Tam padeda ir abiejų filmų santykinai atviros pabaigos, kurios ne tik leidžia išvengti netoleruotino tokiais atvejais happy endo ar sentimentaliai perspausto tragiškumo, bet ir dar kartą pabrėžia rutininį filmų veiksmo pobūdį.
Tokio paprastumo ir sąžiningumo fone filmas „Apie sraiges ir žmones" ypač neįtikinamas. Atrodytų, tarp komedijos ir dramos besiblaškančiame kūrinyje išnaudojama schema yra panaši į ką tik aptartąją: iš esmės žiūrovui siūlomas pasakojimas apie pareigą, meilę, šeimos vertybes ir ištikimybę pateikiamas lengvai pastebimame socialinės ir politinės įtampos lauke – 9 dešimtmečio Rumunijoje. Tačiau kituose kūriniuose veiksmingas kokteilis čia nuvilia dėl kelių priežasčių.
Labiausiai nuvilia tai, kad nepaisant visų akivaizdžių dramatinių režisieriaus reveransų, nepavyko (bent jau man) susitapatinti nė su vienu iš filmo veikėjų: tam sutrukdė tiek kai kurių aktorių silpni darbai, tiek apskritai nepakankamai išplėtoti ir plokšti pagrindiniai siužeto posūkiai ir konfliktai.
Deja, tai ne vienintelė silpna filmo vieta. Jo ironiška politinė sudedamoji dalis čia tokia nuspėjama ir nuobodi, kad norisi apkaltinti filmą kūrusią komandą paprasčiausiu tingumu. Pagaliau, kas gali būti banaliau už asociacijų grandinę seksas-prancūzai-sraigės? Ką jau kalbėti apie tai, kad, patalpinta į atitinkamą politinį kontekstą, ji realizuojasi priešpriešomis ištikimybė ir paleistuvystė, seksas ir meilė, arba materializuojasi kaip nesėkmingas jaunos demokratinės šalies ir kapitalizmo flirtavimo bandymas. Šiuo aspektu, be abejo, labiausiai vykęs ir iš tikrųjų sąmojingas socialinio pobūdžio komentaras gali būti siejamas tik su nuolatiniu priminimu, jog rodomos istorijos metu Rumunijoje svečiuojasi Michaelas Jacksonas, kurio vizitas baigiasi kartu su filmu. Dokumentiniuose kadruose nesunkiai pastebima naivi euforija, lydinti tokį naujo šalies statuso legitimavimo faktą, ne tik sėkmingai kontrastuoja su filme demonstruojama tikrove („Sraigių" siužetas sukasi apie bankrutuojančią valstybinę automobilių gamyklą), bet ir yra puikiai pašiepiama, rodant verkiančios mergaitės komentarą: „Jis išvyko... nesu tikra, kad kada nors grįš." Tačiau filmui tai, deja, nepadeda.
Tą patį galima pasakyti ir apie tikriausiai vieną sudėtingiausių iš mano matytų konkursinės programos filmų – „Chameleono spalvos". Kūrinys, jungiantis trilerį, politinę satyrą, meilės istoriją ir detektyvą bei reflektuojantis patį kiną, kaip ir galima tikėtis, griebiasi visko iš karto ir iki galo neįgyvendina nė vieno siekio. Paradoksalu, kad vertinant kiekvieną filmo sudedamųjų dalių atskirai, iš tikrųjų lyg ir nėra prie ko prikibti. Šio kūrinio intelektualinis ir techninis bagažas išties stebėtinas ir gerbtinas: čia ir intertekstų krūvos, ir gana subtilus humoras, ir įdomūs personažai, ir tikrai nuobodžiauti neleidžiantis siužetas. Tačiau dėl visų ką tik paminėtų aspektų gausos, filmas ir subyra į šipulius. Siužetiniai šuoliai dažnai atrodo logiškai nepateisinti, intelektualinių galimybių demonstravimas pernelyg pastebimai virsta savitiksliu, o įvykių gausa veikiau vargina, negu intriguoja. Todėl natūraliai norisi lyginti jį su kitu filmu – „Išganymo gatve", kuris, blaiviai įvertinęs savo galimybes, apsiriboja labai konkrečia užduotimi ir sugeba papasakoti tikrai nebanalią istoriją be nereikalingų komplikacijų.
Bet kuriuo atveju šioje poroje gali būti atpažinta ta pati logika: tam tikra trauminė veikėjo patirtis pasirodo susijusi su visos šalies traumine patirtimi tiek priežastiniais, tiek simboliniais ryšiais, o tai ne tik įprasmina veikėjų veiklą, bet ir leidžia reflektuoti šalies politinę ir socialinę situaciją (nesvarbu – dabartinę ar jau išgyventą).
Žinoma, vargu ar galima daryti apibendrinimus, remiantis ne visa konkursine programa. Tačiau tam tikros žiūrėjimo perspektyvos arba vienos iš tendencijų fiksavimas čia atrodo ne tik įmanomas, bet ir būtinas, norint daryti išvadas apie tai, ką turime. O turime mes, reikia pripažinti, gana niūrų ir pesimistinį traumuotos, pasimetusios (naujos) Europos portretą.
Šiame kontekste norisi prisiminti prieš dešimt metų pasaulį išvydusį projektą „Europos vizijos", kuriame keli garsūs režisieriai pristatė savo trumpametražius filmus tema, atitinkančia projekto pavadinimą. Danų režisierius Ch. Boe parodė politiką, besitreniruojantį sakyti kalbą, kurioje figūruoja žodis „Europa", – ir negalintį jo ištarti. Trumpametražis filmas vadinosi „Europa neegzistuoja", ir savo idėjomis jis labai panašus į dar vieną konkursinės programos filmą – „Krivina". Jame pagrindinis veikėjas atkakliai ieško dingusio vaikystės draugo ir tos paieškos kuo toliau, tuo labiau primena Becketto „Belaukiant Godo", kol pagaliau baigiasi siurrealistiniu šuoliu, leidžiančiu kelti klausimus apie santykį tarp asmens ir tautinės tapatybės, apie jų egzistavimą ir prasmę.
Apskritai visi šioje apžvalgoje minėti filmai gali būti apibūdinti kaip analizuojantys santykį tarp asmenybės ir politinės bei socialinės situacijos, kurioje žmogus bando save įprasminti. O simptomiška yra tai, kad dažnai šie bandymai baigiasi egzistencine aklaviete.
Tuo, beje, aptarti filmai ir jų pagrindu išskirta tendencija skiriasi nuo tos krypties, kuri pasirenkama amerikietiško mainstreamo atveju, kai silpna pasijutusiai Amerikai yra primenama jos stiprybė, apeliuojant į istorinę atmintį (primenant kertines istorines akimirkas), arba, tarkime, resemantizuojant tam tikrus politinius sprendimus. Čia, atvirkščiai, silpnumas ir pažeidžiamumas yra demonstruojami ne tik atvirai, bet kartais net gana brutaliai ir realistiškai.
Žinoma, negalima neigti to, kad grįžimas į trauminius laikotarpius gali veikti ir optimistiškai. Praeities sunkumų suvokimas gali kaip tik padėti įvertinti šiuolaikines problemas kaip menkesnes. Vis dėlto norisi tikėti, kad aptarti kūriniai veikia kitaip. Galų gale, juose kuriama įtampa tarp ideologinės ir kasdienės plotmių leidžia pamatyti pastarąją kaip pirminę ir svarbiausią. Nors ir neišvengiamai patirdama ideologijos įtaką ir spaudimą, ji vis dėlto sudaro sąlygas reikštis pagrindinėms žmogiškoms vertybėms, leidžiančioms išgyventi net sunkiausiais laikotarpiais. Svarbu ir pagirtina yra ir tai, kad tokių vertybių vaidmuo yra parodomas tiek pozityviai, tiek negatyviai, dažnai nuosekliai susilaikant nuo akivaizdžių vertinimų ir interpretacinių užuominų. Čechovo žodžiais tariant: „Tada žmogus taps geresnis, kai parodysime jam, koks jis yra." Bent jau kai kurie konkursinės programos dalyviai stengiasi laikytis tokios pozicijos.