2022-ųjų kino festivalio lozungas – „Kad būtum, reikia kito“. Aiškiai referuojama į COVID-19 atliktą visuomenės destrukciją – tiek per pandemijos suskaldytą socialinį kūną, tiek į popandeminį asocialumą, per vieną maršą šūkavusį, kad mirtis geriau negu skiepai. Dabartiniame Rusijos karinės invazijos į Ukrainą kontekste, šis šūkis skamba absurdiškai. O žmogaus, patyrusio karą, ausiai – netgi niekšiškai.

Bet grįžkime prie „Kino pavasario“. Norėdamas suprasti bet kokio festivalio idėjinę poziciją stengiuosi išsirinkti kertinius filmus ar renginius. Žinant festivalio tematiką ir turint filmų aprašymus, tai atlikti nėra sunku. Prieš pažvelgdamas į programą pabandžiau įsivaizduoti, kokie turėtų būti filmai, įtvirtinantys festivalio tezę. Pradėjus skrieti įvairiems vaizdiniams apie kino epochas, žanrus, mokyklas ir judėjimus, negalėjau rasti pavyzdžio, kuris netiktų šiuometinei festivalio idėjai. Trileriai? Tinka. Prancūzų naujoji banga? Tinka. S. Eizenšteino „Šarvuotis Potiomkinas“? Dar ir kaip tinka – juk filmas apie proletariato solidarumą! Japoniška pornografija su aštuonkojais? Kodėl kitas būtinai turi būti žmogus? Transhumanizmo idėjos, teigiančios žmogaus ir kitų gyvybės formų lygybę jau gerą dešimtmetį dominuoja Vakarų filosofiniame diskurse. Vadinasi, ir jos tinka.

Deja, lozungas su pamatais jungiasi pernelyg plačiai ir lengvabūdiškai. Todėl atkartodamas festivalio programos sudarytojų principą išsitepiau nosį žaliais dažais (pavasaris gi) ir bedžiau aklai.

Pirmasis atsitiktinis „Pirmoji karvė“ (rež. Kelly Reichardt). Visų pirma privalau pasakyti, kad tai kinematografinis kūrinys. Filmas, įrodantis kino teatro svarbą. Naratyvas skleidžiasi intensyviai mirgančioje gamtoje. Kiekvienas kadras kupinas sodrios gamtos tekstūros ir judėjimo – tankus lapuočių fonas, įvairiausių atspalvių žalumo samanos, yrantys ir gergždžiantys lapai, ant kurių susikondensavusi ryto rasa, šaknų ir kupstų išvagotas reljefas. Buvimą tokios gamtos apsuptyje japonai vadina miško maudynėmis. Kompiuterių ar televizorių ekranuose maudynių nepamatysi – tik kino teatre. Ekranuose matome istoriją, kurioje du klajojantys vargšai keistuoliai susipažįsta, užmezga naivią, bet šiltą ir pagarbią draugystę. Siekdami monopolizuoti vietinę konditerijos rinką draugai naktimis vagia pieną iš vienintelės tuose kraštuose esančios karvės, kepa ir pardavinėja didžiulio populiarumo vietiniame turguje sulaukiančius pyragaičius. Kaupiantis kapitalui, jiems ima rodytis vizijos apie kitokį, nevalkatišką gyvenimą. Istorijos pabaigą paliksiu nežinioje, filmo naratyvas nors ir svarbus, bet nėra esminis. Kokia „Pirmosios karvės“ esmė?

 

„Pirmoji karvė“

 

Tai JAV vidurio vakarų nauja reprezentacija. Kai 2016 m. Donaldas Trumpas laimėjo prezidento rinkimus, pusė JAV gyventojų patyrė kolektyvinę traumą. Tūkstančiai knygų ir straipsnių prirašyta siekiant atsakyti į klausimą: kaip tai galėjo nutikti? Pamatinis ir įgimtas JAV rasizmas? Rusijos įtaka rinkimuose? Nepataisomas baltųjų šiukšlių (nepasiturintys ir neišsilavinę baltaodžiai) kvailumas? Knyga, geriausiai leidžianti suprasti D. Trumpo pergalę, manau, yra ir į lietuvių kalbą išversta H. D. Thoreau „Voldenas, arba Gyvenimas miške“. Knygoje aprašomi pranašumai gyvenant gamtoje, atsiskyrus nuo civilizacijos ir jos dekadanso. Šlovinama laisvė, sąmoningumas, autentiškas gyvenimas. Jis nereguliuojamas iš viršaus – klesti laisvė mąstyti ir daryti, ką nori, laisvė turėti gink­lą, laisvė kalbėti, laisvė neturi atsakomybės kitam. Tai supriešinama su didmiesčio Bostono gyventojų „laisve“. „Voldenas“ yra fundamentali JAV kultūrai knyga, padedanti atskleisti tiek D. Trumpo rinkėjų, tiek pandemijos valdymo priemonėms labiausiai besipriešinusių žmonių mentalitetą.

Filmo režisierė atmeta dalies liberalaus JAV flango strategiją žeminti ir keikti kito politinio spektro narius. Ji subtiliai rekontekstualizuoja H. D. Thoreau aprašytą laisvojo gyvenimo erdvę ir suteikia jai kitokių vertybinių akcentų. Ten, kur buvo pabrėžiamas atsi­skyrimas, siūloma vietinio baltaodžio ir atvykėlio kino draugystė. Ten, kur buvo amerikietiška svajonė, niuansuotai pateikiama kapitalizmo kritika. Ten, kur tikima, kad gamta ir valstybė yra du priešingi poliai, parodomi visuomeniškesni gyvenimo būdai. Nemėgstu apibendrinančių teiginių kine, bet filmas tikrai puikus.

„Ties virimo riba“ (rež. Philipas Barantini) nufilmuotas vieno kadro principu (panašūs filmavimo technikos pavyzdžiai – „Rusų arka“, „Birdman“). Turiu pripažinti savo šališkumą dėl šio filmo – praleidau daug laiko dirbdamas įvairiose virtuvėse. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip pranašumas, tačiau vertinant filmą svarbu išlaikyti universalumo pajautą – kiek šis konkretus meno kūrinys sako visiems, o kiek specifinei žmonių grupei. Tai vienas iš dažniausių pavykusio meno kriterijų, kurį nurodo ir teoretikai. Kai filmas apeliuoja į subjektyvią žmogaus patirtį, tai dažniausiai sukelia stipresnę emocinę reakciją, bet kartu užgožia objektyvų žvilgsnį. To niekaip nesugebėdavau paaiškinti, kai ginčydavausi su savo močiute, kuri Jono Meko autobiografinės knygos dalis yra svarbesnė: pirma apie vaikystę lietuviškame kaime ar antra apie Fluxus, Niujorką, bohemos vakarėlius.

Režisieriaus sprendimas filmuoti vienu ypu turi priartinti žiūrovą prie filmo protagonisto – šefo Endžio vidinio chaoso ir išsiblaškymo. Kai filmas nėra karpomas, žiūrovas priverstas išlaikyti įvykius, veikėjus, dialogus darbinėje atmintyje. Matome, kaip pagrindinis veikėjas nesugeba atlikti net elementariausių užduočių – užsakyti produktų, ateiti laiku į darbą, paskambinti sūnui ir pasveikinti su pergale plaukimo varžybose. Scena, kurioje Endis kalbasi su higienos inspektoriumi, sukėlė daug asmeninių prisiminimų: kalbiesi su žmogumi prie stalo, bet nesugebi net kelioms sekundėms sukoncent­ruoti žvilgsnio, nes galvoje sukasi ir daužosi mintys apie užsakymus, pasiruošimą, virtuvės tvarką, meniu pakeitimus, tiekėjų arba klientų pretenzijas... Tai nėra filmas, bandantis kalbėti apie universalias temas. Šis filmas kritikuoja dabartinę vergovinę restoranų industriją, nežmoniškas darbo valandas ir stresą. Profesionalios virtuvės virtuvę, pastangas, kad valgytojas gautų ir būtų patenkintas savo dekonstruotu tiramisu, violetiniais ikrais inkrustuota antienos krūtinėle, burokėlių fejerverkais ir sepijos rašalu graviruota kiaulienos išpjova. Maisto fetišizacija Vakaruose vis stiprėja. P. Barantini’o filmas ne apie socialines revoliucijas. Jis nekviečia sprogdinti restoranų ir kramsnoti nevirtų bulvių. Tiesiog vaizdžiai tau sako: nesureikšminkime restoranų, nekreipkime dėmesio į pagiriotus rubuilius viešojo maitinimo kritikus ir prisiminkime, kad už tos sienos, kur krenta keptuvės, irgi vyksta gyvenimas.

Filmas „Dainos lapei“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas) kupinas neaiškių ir neartikuliuotų nuorodų bei aliuzijų: Orfėjo ir Euridikės mitas, sukultūrinta, miestiečio širdžiai artimesnė gamta, archetipinę lietuvio pasąmonę bandantys reprezentuoti sapno vaizdiniai. Per sapnus ir dabar populiarėjančią sapnų valdymo techniką lucid dreaming herojus Dainius sugeba užmegzti sveikesnį santykį su netektimi ir leidžia sau išgyventi skausmą. Po filmo vykusioje klausimų ir atsakymų sesijoje režisierius pasakė, kad tai yra atviro tipo kūrinys.

 

„Dainos lapei“

 

Tačiau atviras kino kūrinys – tai kinas, kuriame autorius tam tikromis meninėmis priemonėmis atidengia žiūrovui kūrinio prasmę. Tai gali būti daug kas: atmosfera, aktoriaus kūnas, naratyvo dekonst­rukcija, nuorodos į gyvenamosios vietos kontekstą ir pan. Žiūrėdami atvirą kino kūrinį klausiame savęs ne kas bus toliau, o ką aš matau? O šiame lietuviškame filme yra pamirštamos pamatinės kino kategorijos: ritmas, kompozicija, turinio ir formos santykis. Kai visa tai neišartikuliuojama, filmui ne­įmanoma tapti atviram. Toks kūrinys tampa beprasmis. Išmokta kino kalba svarbi ne tik kaip įvaldytas techninis amatas, bet visų pirmiausia kaip pagarba žiūrovui ir svarbiausias įrankis siekiant komunikacijos su juo.

Paradoksalu, šis filmas tapo kūriniu, kuriam negalioja šiųmečio festivalio lozungas. Filme demonst­ruojama sapnų valdymo technika netiesiogiai teigia keistą solipsizmą, kai žmogaus vidus ar pasąmonė tampa svarbesniu objektu nei tikrovė, esanti už sąmonės ribų. Galima teigti, kad tai karantiną išgyvenusios sąmonės vaisius, tačiau filmas buvo baigtas prieš pirmąjį karantiną. Kai po peržiūros išgirdau šūksnį salėje, kad tai šių metų festivalio filmas, niekaip negalėjau suprasti, kas turėta omenyje. Galiausiai po ilgų apmąstymų supratau šią genialią mintį: filmas pateikia mums viziją pasaulio, kuriame Kitas neegzistuoja, kuriame įdomiausias esu aš pats.

Bet kam manančiam, kad kinas yra šis tas daugiau nei kultiniai serialai, kino festivalis yra šventė. Jau netrumpą tradiciją turintis „Kino pavasaris“ leisdavo žiūrovams pamatyti naujų, mažiau komerciškai orientuotų, formos naujovių ieškančių filmų. Šių metų festivalio šūkis atsispindi ir filmų programoje. Raktažodis joje, manau, yra „reikia“. Sudarant kitų metų programą, linkiu organizatoriams patyrinėti, ką reiškia žodis „būtum“.