× Ieva Šukytė

Apie menininkę ir kino kūrėją Eglę Razumaitę Lietuva plačiau išgirdo šių metų balandį, kai jos trumpo metro filmas „Ootidė“ pateko į oficialią Kanų kino festivalio konkursinę programą. Nuo mažens besidominti menais Eglė filosofijos studijų metais įsitraukė į šiuolaikinio meno lauką. Kartu su Kipru Dubausku ir Robertu Narkumi įkūrė menininkų restoraną „Delta mityba“. Galiausiai pasuko į kiną, jo režisūrą šiuo metu baigia Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

 

Eglė Razumaitė. Nikitos Ševcovo nuotrauka

2021 m. buvai atrinkta į „JCDecaux“ premijos „Tarpai“ parodą. Dirbi Kultūros tyrimų institute, esi viena analoginio kino studijos „Spongė“ bendrakūrių. Tai apima platų kūrybinės veiklos lauką. Ar esi linkusi save apibrėžti tik kaip kino režisierę?

Nenorėčiau savęs apibrėžti. „JCDecaux“ parodoje buvo kiek kitaip – pristačiau judančio vaizdo instaliaciją. Kartais atrodo, kad ir kinas nėra pakankama medija perteikti dalykus, kuriuos norėjau parodyti šioje parodoje. Tam tikras temas ir įžvalgas per kiną sunku perteikti, tada, atrodo, norisi tai padaryti kitomis priemonėmis, atsisakyti daugelio kinui būdingų taisyklių, suteikti sau maksimaliai laisvą erdvę. Aišku, dabar nebelabai turiu tam laiko. Galbūt jau nebe taip esu pastebima šiuolaikiniame meno lauke. Su Audriumi Pociumi „Medūzoje“, kur palyginus nesenai atsidarė audiovizualinių kūrinių kapsulė, kalbame, kad galėtume ten pristatyti vieną mano filmą – ,,Kilmės įrašas“. Bet, panašu, dar reikės palaukti. Turiu trejus metus kauptą medžiagą, kurią apdoroti dar prireiks laiko.

Tavo kūryboje, tarkim, filme „Krytis“, architektūra užima svarbią vietą. Atrodo, pastatas, kuriame vyksta visas veiksmas, yra dar vienas veikėjas.

Taip, vienareikšmiškai. „Krytis“ ir atsirado po „JCDe­caux“ parodos mąstant apie modernų Baltijos architektūrinį paveldą. Taip pamažu gimė ir filmas. Miestas man išlieka labai svarbus. Dar neišleistame dokumentiniame filme apie grafičio piešėjus ,,Aukščiau žemės“ irgi bandau tai paliesti, parodyti įvairius objektyvus, per kuriuos skirtingos socialinės grupės žiūri į miestą ir jį eksploatuoja. Mano baigiamasis bakalauro darbas buvo iš kasdienybės filosofijos srities ir turėjo daug sąsajų su miesto, psichogeografijos kontekstais. Tai Nerijaus Mileriaus Lietuvoje analizuojama filosofijos kryptis, jis buvo ir mano darbo vadovas. Taip susipažinau su Henri Lefebv­re’o, Michelio de Certeau pamąstymais, kaip mieste atsiskleidžia galios santykiai, sociokultūriniai simboliai, pasireiškia vyraujančios ideologijos mechanizmai, kas centruojama, o kas išstumiama į periferijas. Iš to gimė ir pirmas rimtesnis kino kūrinys „Užrašai iš pogrindžio“.

 

Kadras iš filmo „Ootidė“

 

Visi filmai, įskaitant naujausią, į Kanų kino festivalio konkursinę programą atrinktą „Ootidė“, filmuoti juosta, kuri siejama su kino ištakomis. Filmavimas analoginėmis kino kameros tarsi grąžino prie senojo kino. Kodėl pasirinkai tokią kino formą?

Visų pirma, domino pats procesas, jis mano gyvenime atsirado dar Vienožinskio mokykloje, kai pradėjau lankyti fotografijos būrelį. Darbas su juosta tiesiog užbūrė. Kita vertus, vis labiau ir labiau galvojau apie tai, kas su ja vyksta. Vienas esminių elementų yra šviesa, leidžianti vaizdui atsirasti. Pamenu, mąsčiau, kad tai lyg atkartoja kažkokį mistinį būties virsmą iš nieko į kažką. Atrodo, jeigu nebūtų šviesos, niekas nereflektuotų spalvų ir nieko nesimatytų – kas tada būtų? Būtent šviesa, paveikusi juostelę, leidžia atsirasti filmui. Tačiau taip pat supratau, kad pati juostos suteikiama atmosfera yra būtent tai, ko ieškau kurdama kinematografinius vaizdus, o gal tiesiog taip esu prie jos pripratusi. Juosta netobula, turi grūdėtumą, ypač 16 mm, tam tikrą mikrojudėjimą, švytėjimą. Man atrodo, ji geriau atspindi, ką žmogus mato realybėje, yra geresnė priemonė kuriant įtikinamumą. Juosta taip pat kitaip pagauna šviesą. Net dabar niekaip negaliu prisijaukinti skaitmeninės kameros. Man ji labiau siejasi su idealizuota realybe, su holivudiniais filmais, dalykais, kurių kasdien nematome. Todėl prisirišau prie juostos – ji padeda parodyti neidealizuotą realybę. Antra vertus, dabar visiems juosta asocijuojasi su nostalgija, yra graži. Bet aš to nematau. Vis tiek vaizdas dažniau būna ne toks aštrus, skaitmeninė kamera sukuria daug gražesnį, aukštos raiškos atvaizdą.

Filmas „Ootidė“ sukurtas iš asmeninės iniciatyvos ir lėšų, be valstybinio finansavimo. Kaip gimė šis projektas?

„JCDecaux“ konkurse pelniau specialųjį paminėjimą. Dėl jo Prancūzų institutas Lietuvoje, partneriai iš Klermono-Ferano miesto ir audiovizualinių menų centras VIDEO­FORMES suteikė rezidenciją, kad ten pristatyčiau savo kūrybą ir galbūt kartu pradėčiau plėtoti ką nors naujo. Jie turėjo mažą biudžetą naujam projektui. Ten pradėjau kurti šį filmą, jį pristačiau. Gavau šiek tiek pinigų, kuriais padengiau juostos pirkimo išlaidas. Nors to vis tiek nepakako. Atsimenu, prieš pat filmavimą rašiau Marijai Razgutei. Operatorius Nojus Drąsutis sužinojo iš Simono Glinskio, kad po Vytauto Katkaus „Uogų“ filmavimo liko dar juostos. Labai paprašėme likusių dviejų juostelių, nes jų labai trūko. Marija maloniai sutiko atiduoti. Šios organizacijos padengė juostą ir, man regis, jos ryškinimą. Visa kita jau buvo visiškai ant mūsų pačių pečių. Filmas buvo ir pačios parodos tąsa. Ji atvėrė dar kitas duris. O toliau viskas buvo labai sudėtinga. Filmavome prieš mano įstojimą į LMTA. Dar nebuvau Akademijos dalimi, nors buvau įstojusi. Skambinome kated­ros vedėjui Vytautui Dambrauskui, kad gal galėtų paskolinti garso techniką. Jis sutiko, bet ta technika buvo labai prasta, gal Akademija pabijojo duoti geriausią turimą techniką, nesu tikra, bet mūsų garsistai vis keikėsi tvarkydami brokuotą garsą. Buvo labai sudėtinga, bet dėl to viską paprastinome. Iš esmės atsirado tik viena lokacija. Tai ribojo į gerąją pusę. Neturėjome nė vienos šviesos, todėl nefilmavome pastato viduje.

Kodėl pasirinkai tokį filmo pavadinimą „Ootidė“?

Svarsčiau, kaip pavadinti filmą ir nuvesti prie to, ką pasakoju. Filme yra užminta mįslė, kas nutiko mergaitei. Sugalvojau, kas jai įvyko, tačiau kiekvienas žiūrovas gali interpretuoti skirtingai ir gal net nepasigilinti, kas yra ta ootidė. Todėl filme pateiktos kelios versijos ir galima pačiam nuspręsti. Iš esmės gilinausi į biocheminius procesus, kurie vyksta su moters kiaušinėliu. Vykstant oogenezei kiaušinėlis kinta ir kiekviena fazė turi skirtingą pavadinimą. Ta fazė prieš pat visapusę brandą vadinasi ootidė. Filme stebime jaunų merginų stovyklą. Pagrindinė veikėja eina per tam tikrą permainą. Nuėjusi išsimaudyti, ji jau nebegrįžta ta pati. Ji jau kita, jau nebe ootidė. Man tai labai gražiai susisiejo, o pats pavadinimas gražus ir net galėtų būti tiesiog vardas.

 

Kadras iš filmo „Ootidė“

 

Kitaip nei filme „Krytis“, šiame daug dėmesio skirta gamtai.

Jau norėjosi pamiršti miestą, betoną, susitelkti į ne tai, kas slegia, o kaip tik išlaisvina, kelia džiugius jausmus. Būdama maža filmavimo vietoje leidau labai daug laiko, todėl gerai pažįstami filme matomi apsamanoję pušynai. Mane ta gamta visiškai užbūrė, tad ir norėjau vizualiai judėti ne per miesto struktūras, o per gamtos procesus. „Krytis“ yra apie smurtą. Slavojus Žižekas išskiria tris smurto rūšis: objektyvią, subjektyvią ir simbolinę. Subjektyvus smurtas yra toks, kur gali rasti kaltininką, tarkim, kažkas trenkė į galvą ir tai yra smurtas prieš tą žmogų, galima besti į kaltininką pirštu. Objektyvus smurtas beveik nepastebimas, jis kartu su simboliniu yra struktūriniai, atrodo, kažin kas iš viršaus nuleidžia kažkokius reikalavimus, socialinius dėsnius, tačiau negali įvardinti kaltininko. Dėl sisteminių darinių egzistuoja nelygybė, skurdas ir panašios problemos. Tokį smurtą sukuria struktūriniai elementai. Šio filmo atveju galvojau: miestas sukurtas mums, bet niekada nepriklauso mums, lygiai taip pat žmogaus kūnas visada yra mums, bet niekada nėra iki galo mūsų. Jis visada paklūsta aukštesniems biologiniams, biocheminiams dėsniams, kaip ir visa gamta. Mūsų egzistencija, nulemta šių dėsnių, rodo, kad esame tam tikros nuolatinės smurtinės būklės. Labai daug kas nuo mūsų nepriklauso. Galime griauti režimus, eiti ir kovoti už rūpinus dalykus, tačiau negalima sustabdyti to, kad mūsų greitai nebeliks, esama iki galo nepažinių dalykų, kurie mus kontroliuoja. Iš to ir atsirado visa gamta. Medžiai stiebiasi į viršų ir jų nesustabdyti, nebent nukirsi. Tačiau egzistuoja užsuktas laikrodis ir jis eina, nežinia kodėl. Todėl filme atsirado kitas priėjimas prie smurto ir iš to išplaukiantis siaubas, kai supranti, jog kontrolė iliuzinė.

Filmavote temstant, prieblandoje, todėl pati gamta kuria ir siaubo elementą, atėjusį iš siaubo filmų žanro.

Taip. Dieną grožiesi gamta, tačiau sutemus ji sukuria grėsmingą atmosferą, yra paslaptinga. Siaubas irgi egzistencialistiška nuostata. Susidūręs su tikrove, būtimi imi drebėti. Nežinai, kaip čia atsidūrei, kur viskas veda, kuo gali pasitikėti, lyg belieka tikėti, pasitikėti. Prisimenu pirmąjį susidūrimą su menstruacijomis, tokiu paprastu, kiekvienai moteriai pažįstamu procesu. Atsimenu tą siaubą ir išgąstį. Kraujas apskritai tokia kinematografinė priemonė, simbolis, atrodo, signalizuoja apie smurtą, gimimą ar mirtį. Labai stiprus vaizdinys. Todėl filmas lyg iš niekur tampa mistiniu trileriu.