Italijos šiaurėje įsikūręs nedidelis Triesto uostamiestis – išeivių sostinė, kurioje įkvėpimo ieškojo airių rašytojas Jamesas Joyce’as, kelionių dienoraščiuose Triesto dvasią sėkmingai apčiuopė iš Velso kilusi istorikė Jan Morris. Įsikūręs netoli Kroatijos pasienio, besiribojantis su Slovėnija, buvęs Austrijos-Vengrijos imperijos strateginiu centru Triestas – kultūros lopšys, kuriame persidengia Rytų ir Vakarų meno įtakos. 

Šioje Vakarų ir Rytų Europos sankirtoje jau 35 metus kasmet vyksta Triesto kino festivalis, kurio pagrindinis dėmesys – Rytų Europos kinui. Europos kino lauke festivalis žinomas dėl ypač svarbaus kino industrijos renginio – „When East meets West“ – čia užsimezgančios profesinės pažintys inicijuoja europietiško kino šedevrus. Festivalyje pristatoma daug skirtingų programų, kuriomis bandoma aprėpti Rytų Europos kino diskursą: nuo politikos iki socialinės kritikos.

 

„Žalioji siena“

 

Net paskubomis peržvelgus festivalio programą, išryškėja gausi politinių, istorinių temų paletė. Rytų Europos regiono specifika neleidžia likti abejingam, nes kiekviena, net ir mažytė tauta turi unikalią, mažai laiko eteryje pelniusią istoriją apie laisvės troškimą ir varginantį kelią jos link. Tačiau programos kūrėjai nelinkę nuolatos gręžiotis atgal, niūrus politinis fonas papildomas filmais apie šiuolaikinio pasaulio krizes, apie naują prieigą prie jau aptartų reiškinių.

Filme „Žalioji siena“ („Zielona granica“, 2023) vaizduojama Lenkijos ir Baltarusijos pasienio situacija tampa sumažintu Europos modeliu, tad festivalio organizatorių pasirinkimas filmą rodyti atidarymo vakarą sufleruoja apie socialiai politišką tolimesnių seansų trajektoriją. Kontroversiškas diskusijas Lenkijoje sukėlęs naujas Agnieszkos Holland filmas bando kuo objektyviau pristatyti procesus pasienyje. Filmas suskirstytas į dalis, kiekvienoje iliustruojama vis kitokia perspektyva: situacija pristatoma pabėgėlių šeimos, lenkų pasieniečio, miške, besiribojančiame su žaliąja siena, gyvenančios moters akimis. Prasidėjęs vešlius pasienio miškus iš paukščio skrydžio apžvelgiančiais kadrais filmas pamažu tampa nespalvotas ir taip pabrėžia situacijos dvilypumą: gal šitas kraštas tėra „pilkoji zona“ Europoje?

Filmo „Žalioji siena“ universalumo aspektas tiksliai susieja festivalio atidarymo ir uždarymo seansus. Uždarymo vakarą buvo parodytas filmas „Interesų zona“ („The Zone of Interest“, 2023) apie Aušvico koncentracijos stovyklos viršininko ir kūrėjo Rudolfo Hösso šeimos nerūpestingą gyvenimą materialistinėje oazėje – name stovyklos pasienyje. Sąmoningai vengdamas rodyti smurtą, bet kitomis išraiškingomis kino kalbos priemonėmis režisierius Jonathanas Glazeris novatoriškai perteikia Holokausto patirtis.

Rumunų režisierius Tudoras Giurgiu imasi savitai interpretuoti 1989 m. Rumunų revoliuciją filme „Laisvė“ („Libertate“, 2023). Net nebandydamas suprasti painios revoliucijos eigos, pasirinkdamas ne įvykių centre esantį Bukareštą, bet mažesnį miestelį Sibiu, T. Giurgiu kuria autorinį filmą ir išvengia su istorinio filmo žanru siejamo manieringo patriotizmo, ir į pirmą planą išeina humanizmo dilemos.

 

 

Realybę reflektuojančius vaidybinius filmus papildo dokumentinių filmų trijulė – asmeniškos, jautrios istorijos, kurias jungia skvarbus moteriškas žvilgsnis („Tarp revoliucijų“ režisierius – vyras, tačiau filmas – apie dvi moteris). Filmo „Tarp revoliucijų“ („Between Revolutions“, 2023) varomoji jėga – autentiški archyviniai Irano ir Rumunijos revoliucijų kadrai, kuriems akompanuoja folklorinė muzika ir dviejų draugių sentimentalus susirašinėjimas laiškais. Kitas nostalgiškais momentais nusagstytas dokumentinis filmas – „Nuotrauka prisiminimui“ („A Picture to Remember“, 2023), čia koliažo principu dėliojami vienos ukrainiečių šeimos namų vaizdajuostės kadrai. Kol dauguma ukrainiečių režisierių svajoja apie geresnį rytojų arba eina į gatves filmuoti sunkios kasdienybės, režisierė Olga Černych siekia sustabdyti laiką ir ieško prieglobsčio prisiminimuose – vienintelėje išlikusioje saugioje erdvėje.

Labai retu atveju filmai gimsta ne iš biudžeto ar išankstinio planavimo, o iš poreikio dokumentuoti kitiems nesuvokiamas patirtis, siekiant atjautos pačioje medijoje. Pianistė, paėmusi į rankas kamerą ir pradėjusi filmuoti kasdienybę Kalnų Karabacho konflikto įkarštyje – filmo „1489“ (2023) protagonistė ir režisierė Shoghakat Vardanyan, nepaisant techninių trūkumų, sukūrė neįtikėtinai jautrų karo paveiktos šeimos portretą. Dėl filme užfiksuotų itin emociškai intymių kadrų būtų galima teigti, kad filmavimas S. Vardanyan atstojo dienoraščio rašymą – tam tikrą terapinio pobūdžio ritualą, padėjusį išgyventi sudėtingą asmeninį laikotarpį, nejučia pavirtusį tiesioginiu karinio konflikto Kalnų Karabache liudijimu.

 

„1489“

 

Persmelktas buvusio totalitarinio režimo šešėlio bulgarų režisieriaus Stephano Komandarevo filmas „Blagos pamokos“ („Urotcite na Blaga“, 2023) – geniali komedija, klasikinio kino protagonisto virsmas: pagrindinė veikėja – buvusi bulgarų kalbos mokytoja, pensininkė Blaga iš pamaldžios, visą gyvenime taisyklių paisiusios moters tampa tarantiniško filmo verta blogiuke. Režisieriaus satyro žvilgsnis į vienišų vyresnio amžiaus bulgarų kasdienybę išsirutulioja į daugiasluoksnį veiksmo filmą.

Tiek „Phantom Youth“ („Bota Jonë“, 2023), tiek „Pulos viešbutis“ („Hotel Pula“, 2023) yra coming of age žanro filmai. „Phantom Youth“ pasakoja apie dvi paaugles iš Kosovo, kurios, ieškodamos geresnio gyvenimo, iš gimtojo miestelio sprunka studijuoti į sostinę Prištiną. Juosta siekia fiksuoti jaunystės maišto akimirkas su stipriais pagrindinių veikėjų vaidmenimis, tačiau perdėtas dramatiškumas atrodo pritemptas, o pabaiga pretenzingai atvira interpretacijoms, padrikai susiklosčiusi dėl neišplėtoto siužeto. „Pulos viešbutis“ apie Bosnių pabėgėlius irgi asmeninės istorijos ribų neperžengia, lieka vėjavaikišku meilės nuotykiu.

Deja, vaidybinio kino kūrėjams dažnai sudėtinga rasti tinkamą toną ir kalbėti apie savo kuriamus fikcinius veikėjus bei jų išgalvotas istorijas – ir daryti tai neatsitraukiant nuo svaraus politinio konteksto, vis dar nuožmiai persekiojančio bene kiekvieną Rytų Europos valstybę. O esminius istorinius ir politinius regiono įvykius nagrinėjanti festivalio dokumentinio kino programa inovatyviais vizualiniais sprendimais ir paveikiais siužetais tas fikcijas užtikrintai pralenkia.

 

 

 

Greta Vilnelė – scenos menų ir kino entuziastė, kritikė.