Įsijunkite radiją!

Taip, išjunkite savo naują, plokščią televizorių ir įsijunkite seną, gerą radiją (kai nesėdite prie kompiuterio). Ir darbus nudirbsite, ir gyvenimo fonas šalia jūsų oš, ir dar šį tą išgirsite. Radijas tikrai artimesnis ir sveikesnis žmogaus organizmo cirkuliacijai – kai LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“ tiesiogiai iš radijo studijos transliuojamos LR radijo žinios, garso signalas žmogaus ausį pasiekia anksčiau iš radijo aparato nei iš televizoriaus. Įsijungus ir tą, ir aną klausiausi prikišus ausį –­ ir džiaugiausi, kad radijas nugalėjo.

Jei rimtai, tai šioje dieninėje LRT laidoje (darbo dienomis) labai smagu matyti radijo studijoje prie stalo ir mikrofonų palinkusius radijo diktorius ir redaktorius su ausinėmis. Neišsipuošę, „neišsitinkavę“ veidų, neišlyginę savo fizionomijų, įsigilinę į tekstą jie pranešinėja mums žinias ir tiek. Jų skaitomas tekstas kažkodėl yra patikimesnis, be mirgančių trukdžių, o efektas (nes efektų mes vis tiek trokštame) gal panašus į tą, kai gatvėje pamatai riedantį naują, švarų, dar reklama nenuterliotą troleibusą... Susikoncentravusios ties kažkokia problema uždaros radijo studijos efektyvumą mūsų televizija jau aptiko ir išnaudoja jį kurdama laidas, kuriose būtinas kontaktas su klausytoju-žiūrovu, būtinas trumpesnis klausimo-atsakymo kelias. Paradinėje televizijoje jis yra ilgesnis, nenatūralus.

Televizija kontaktuoja su tavimi įžūliai stebeilydamasi į veidą, o su radiju šnekiesi truputį subtiliau, tarsi iš šono, profiliu.

Kultūrologas Vaidas Jauniškis teigia (kon­ferencijoje „Kultūra besikeičiančioje televizijoje: didžioji profanacija ar didžiulės galimybės?“), kad televizijoje trūksta autoritetų. TV demonstruoja, kaip taisyklingai sėdėti, telegeniškai atrodyti, ieško savo etiketėms pirmiausia jauno ir gražaus. Ilgesingai tyrinėdami naujuosius televizijos kanalų „tinklelius“ rasime, et, vėl tuos pačius veidus. Kaip ir Seime.

Turėjome autoritetingą istorikų Gudavičiaus–Bumblausko duetą, bet jis jau tapo istoriniu, nusibodo jį visom progom ir minėti kaip pavyzdį. Net tie, kas jųdviejų kalbų neįstengdavo klausytis ilgiau nei penkias minutes, vis dėlto suvokdavo, kas čia kalba, ir tai buvo tam tikras atskaitos taškas. Ačiū, jei trokštame prisiminti, galime tuos ir kitus mažesnius taškelius atsitiktinai susižvejoti retrokanale –­­ LRT kultūroje – gal kažkam čia trūksta tos senosios produkcijos atskiro pristatymo, įpakavimo, tačiau, mano galva, ir esamasis nepertraukiamas srautas turi savotiškų privalumų –­ tereikia pabaigoje suspėti nužiūrėti laidos ar filmo pagaminimo datą ir kelionė šiame kultūros žemėlapyje-kryžiažodyje darosi netgi atraktyvi.

O dabartinė ikirinkiminė LRT programa tuščia kaip išvalgytas kiaušinio lukštas –­ gyvenimas Lietuvos Respublikoje, reik manyt, visiškai sustingo ir apmirė. Įsijungi tik „Panoramą“, o po jos skubiai išjungi, nes jeigu pateksi į tą Pumprickaitės ar Savukyno dozuojamo laiko zoną, tikrai neisi balsuoti. Bet naujojo Seimo Respublikoje nacionalinė televizija bus nauja!!! Žiūrėsime ne „Gyvenimą pagal Siaurą“, o... kažką panašaus.

Norėčiau, kad už tuos varganus grašius (o vis dėlto, ponai tele-vizijų kūrėjai, verkit neverkę, jie ne tokie jau menki, lyginant su jūsų kolegų kokioje nors kitoje kultūroje atlygiais) LRT taryba, tapusi realiai veikiančia TV ministrų taryba, imtųsi diriguoti, taip sakant, nacionaliniam orkestrui – ir ne mažiau. Už tokią autoritetingą ir profesionalią LRT ne vienas žiūrovas ir abonentinį mokestį sumokėtų.

Gerbiamieji žiūrovai, vis dar neperjungiantys kanalo ir pasiliekantys su mūsų kanalu, gal mėginkime patys ieškoti ir piršti autoritetus visuomeniniam transliuotojui?

O kol kas – tiesiog įsijunkime radiją.