Jūratė Visockaitė. Pavasaris ledo luite (2)

 „Barbarų belaukiant“. Pagarbi, netgi akademiška Johno Maxwello Coetzee’s romano ekranizacija. Tie, kas ją ir daugybę kitų į lietuvių kalbą Violetos Tauragienės ir Rasos Drazdauskienės išverstų nobelisto knygų skaitė, būtinai turėtų pasižiūrėti. Filmas stebuklingai nufilmuotas seno ir garsaus operatoriaus, dukart „Oskaro“ ordininko Chriso Mengeso (dabar 80-mečio galiūno): rembrantiški herojų portretai belaikės ir bevardės imperijos interjeruose, Maroko dykuma dar be turistų... Johnny Deppas savo Pulkininką pagražino piratiškais tamsiais akiniais (manau, tai paties aktoriaus pokštas), Robertas Pattinsonas irgi pasinaudojo buvusių vampyriškų vaidmenų bagažu – užtat be konkurentų į priekį išsiveržia Marko Rylance’o miestelio Teisėjas, nuo kurio inteligentiško veido ir povyzos negali atitraukti akių. Jis ir perteikia Coetzee’s dar 1980 m. PAR parašytos knygos ištarmę: jei priešo nėra, išsigalvok jį pats, turėsi darbo, kol su priešu dorosies, o galiausiai tapsi priešu pats sau. Man užtikrinta J. Deppo laikysena su išpūsta krūtine – nežinau, ar leistina taip juokauti, – priminė vieną lietuviškos politinės scenos dalyvį, kuris filmo pavadinimą tuoj pat papildytų – „Rusų barbarų belaukiant“.

Režisierius Ciro Guerra, JAV gyvenantis kolumbietis, iš prigimties yra kovotojas už teisybę. Šis jo kino opusas kartais praranda pagreitį ir kryptį, tačiau dėl to tik įgyja patrauklių klasikinių markesiškos mistikos atspalvių, bet lieka ir kuciškas, asketiškas ir svaiginantis.  

„Karti meilė“. Iš pradžių titruose pamačiusi Jerzio Sladkowskio, lenkų režisieriaus, pavardę ir jo realius personažus, kruizinio laivo „Maksimas Gorkis“ poilsiautojus, senus, kvailus, storus, geriančius rusus, vyrus ir moteris, pagalvojau, kad ši iš arti dokumentiškai užfiksuota karti meilė bus dar vienas lenko kerštas amžinam Lenkijos priešui Rusijai. Ne ir ne, ir netgi visai atvirkščiai. Pasirodo, Jerzy seniai gyvena Švedijoje ir jo pasaulėžiūra yra netradicinė. Jis apolitiškas ir mėgsta gilintis į paprastos moters pasaulį (ankstesnis filmas pasakojo apie degtinės gamyklą ir jos darbininkes). „Meilė“ yra tik pilnamet­ražė dokumentika, bet ją žiūri kaip įdomiausią jausmų kaitos nestokojančią melodramą. Kuri filmavimo grupei, tris savaites plaukusiai Volgos upe, diktavo scenarijaus peripetijas. Filmas, rodydamas mums neįprastus, ne itin gražius žmones, sugeba iš jų nesityčioti, netgi spaudžia ašarą dėl tekusio jiems nykiai bemeilio likimo. Labai originalu. „Jei jis žino, kiek tau cukraus įdėti į arbatą, tai čia tavo žmogus.“ Filme geras garso takelis, neįkyrūs pakrančių vaizdai, tylus vanduo pro iliuminatorių. Ir karti meilė, kuri pamažu fiksuojasi nepretenzingame filme. Bravo.  

 

Jūratė Visockaitė. Pavasaris ledo luite (2)
„Barbarų belaukiant“

 

„Daina be pavadinimo“, „Dienos“. Kaip „7md“ sugalvojo parašyti dvi Piktos kritikės, esu homo neoliberalus ir dar blogiau, taigi man akredituotus filmus imu prasukinėti. Nė neminėti jų? Tačiau vertinant visą festivalį, būtent juos ir reikėtų įvardyti. Juk festivalio anotacijose kaip turguje viskas yra labai skanu.

Tą pirmąjį iš Peru su perujiete gimdyve sukurpė sėkmingai gyvuojanti dainininkė ir aktorė „pagal tik­rus faktus“. Etnografinės detalės ir autentiška lopšinė nekompensuoja tuščiai leidžiamo laiko. Tas pats laikas skleidžiasi ir antrajame, ambicingame Taivano gamybos opuse, kurio kiekviename kadre tau teks praleisti po 10 minučių. Man patiko salotų – atskirai po lapą – plovimas dubenyje.

Be abejo, žinau: vystymosi procesui reikia visokių filmų (knygų, muzikos, architektūros, ak, netgi toji Basanavičiaus gatvė Palangoje yra reikalinga, kad daugiau tokia nepasikartotų). Svarbu, kad festivalyje tokių filmų kiekis nenusvertų kitokių.

„Blogio nėra“. Berlinalės „Lokys“ yra pelnytas už metaforiškai pasauliui praskleidžiamą Irano piktžaizdę – šioje valstybėje dažnas mirties bausmes. 4 novelių filme įdomiausias pasirodė autoriaus Mohammado Rasoulofo sumanymas tiesmukai blogio nerodyti, jį netgi uždengti ištęstu naratyvu, padidintu sentimentalumu: tik viename kadre žiūrovui tenka stebėti kraupios egzekucijos fragmentą (galbūt režisuotą).

Solidžią ir, matyt, tipišką iraniečių šeimos galvą reguliuoja šeimos moterys: vos paeinanti, bet itin gerbiama motina, šneki žmona, kuriai vyras parenka plaukų spalvą ir vėliau juos atidžiai dažo, maža dukrelė, kurios kaprizas yra įstatymas. Bet kai toks minkštas herojus nuvyks į darbą, jam teks automatiškai reguliuoti mirties bausmę. Konvojaus kareiviui tenka tas pats ir jis alpsta iš siaubo – staiga tą siaubą įveikia ir neįtikėtinai sėkmingai pabėga iš kalėjimo (automobilyje su drauge kažkodėl dainuodamas italų partizanų dainą „Bella ciao“!).

Į tam tikrus siužeto kazusus žiūri pro pirštus, nes čia svarbiausia – tyli kova prieš blogį. „Aš tik pasakoju siužetus. Čia socialinė kritika“, – teigia atsargus, įstatymus išmanantis režisierius. Atsiimti „Lokio“ Berlyne jis negalėjo, nes jam skirtas namų areštas – ir ne pirmą kartą. Valdžia jį vis dėlto pripažįsta. Tylios kovos poslinkių yra?

Beje, šariato įstatymuose randu tokius punktus: aukos artimieji gali atidėti mirties bausmę; vykdant bausmę artimieji privalo dalyvauti... (Sunkiai įsivaizduoju, kaip į tokias taisykles reaguotų broliai lietuviai?)

„Likit sveiki, pone Vongai“. „Pavasaryje“ yra netgi Laosas! Ir netgi aukštesnio meninio lygio nei anoji Taivano ir Peru produkcija. Į tokių šalių filmus verta užsukti jau vien dėl skambančios kalbos – korėjiečių, farsi, lao ir kt. Be to, čia teka didysis Mekongas – ir jis tikrai kitaip teka nei turistinėse kino apybraižose...

Skurdo, heroino, pažeminimo filme nėra – herojai pabrėžtinai orūs. Užklydęs nervingas prancūzas nuo vietinių skiriasi kaip diena ir naktis. Sekdamas šiuos romiai laiveliais plaukiojančius laosiečius imi manyti, kad Vakarų civilizacija yra naktis.

Filmas priminė kadaise teatro festivalyje „Sirenos“ matytą spektaklį „Saigonas“: į Paryžiaus kavinę įvairiais metais užsuka vietnamiečiai, prancūzai ir jų mišrūs vaikai. Tuomet režisierė vietnamietė irgi buvo palankesnė savo tėvynainių gyvenimo filosofijai.

„Meilės reikalai“. Žiūroviškiausias filmas po trijų festivalio dienų – prancūzų lyrinė komedija, kurią Woody Alleno šnekamąja maniera susuko kažkoks buvęs aktorius ir tokių komedijų meistrelis. Sugebėjau peržiūrėti pirmą trečdalį ir net užsirašyti kelias frazes: „Mes tik paskolinam viens kitam savo kūnus“; „Jei negirdėtum kalbų apie meilę, net nesugalvotum jos patirti“. Po to trečdalio pamaniau: jei patekčiau į šito kino vidų, keisčiau seksualinę orientaciją... Matyt, gausiai filmą žiūrinčios mūsų jaunos poros, palyginusios savo liūdną egzistenciją su prancūziškąja, įgauna vilties. Į sveikatą.   

 

Jūratė Visockaitė. Pavasaris ledo luite (2)
„Visi mirusieji“

 

„Visi mirusieji“. Brazilijos kinas vėl atgaivina mano viltis. Čia bent jau yra režisūra, nepigus ir šio atidaus šeimos epo pastatymas. Scenarijus kai kur dygsniuojamas baltais siūlais, bet ištisinė magiškojo realizmo linija neleidžia nuklysti, charakteriai, kuriuos lipdo brazilų mokyklos aktoriai, vienetiniai. 1899 m. ir anų amžių sandūra, vergovės panaikinimas ir naujų santykių kūrimas permaišytas pokalbiais su vėlėmis... Regis, kai keičiasi visuomenės sankloda, prie bendro stalo gali rinktis visi iš šiapus ir anapus. Vėlinių atmosfera šiam „Pavasariui“ prie veido.

„Triumfas“. Vėl „pagal tikrus faktus“ – vieno Prancūzijos kalėjimo, kuris kaliniams organizavo teat­ro studiją ir „Belaukiant Godo“ repeticijas. Absurdo klasika taip susiliejo su kameros realybe, kad spektaklio dalyviams teko važinėti į gastroles... Filmas paprastutis, bet žiūrėti tokią psichoterapiją – sėdint namų karantine – malonu ir sveika.

 

Ne, daugiau žiūrėti neįstengiu. Vis prasuku... Darydama šiokias tokias festivalio išvadas teigčiau, kad akcentuojamos terapijos – grožio ar siaubo – galėjo būti daug daugiau. Deja, meno vadovės filosofės Mantės Valiūnaitės sudaryta programa standartinė, neišsišokanti, kaip ir kolegų „Scanorama“, neturinti savito veido, skirta visai – beveidei – žiūrovų masei. Kino valgykla – išsirink pats ir maitinkis. Kelnerių aptarnavimas per atidarymą, be abejo, aukšto lygio, su smokingais, festivalio motinų fantastinio grožio suknelėmis. Saldainių ragavimas prieš kameras labai saldus, o štai šiandien ryte „Pavasario“ puslapyje skaitau naujieną: „Vertink filmus ir laimėk – viena naktis „Pacų“ viešbutyje.“ 

Realiai festivalio maždaug 4–5 filmams (po 6 eurus, pernai buvo po 5) pasiryžęs kino meno gerbėjas yra paliekamas vienas – su vienatonėmis anotacijomis ir anonsiniais klipais.  

Vardinių ir teminių retrospektyvų (pigesnių, edukacinių, skirtų jaunimui) iš šimtametės turtingos kino istorijos kažkodėl visai nėra. Nėra relaksacinių siaubiakų, epidemijų, apokalipsių, raupų... Dramatiškiausių pasaulio meilės istorijų... Barbora ir Žygimantas – 500, Bronius Babkauskas – 100, „Maža išpažintis“ – 50...

Kur lenkų, latvių, gruzinų, rusų pandeminis pernykštis menas? Taip, trumpametražio kino yra, bet jį reikėjo sudėti po 3–5 į vieną apkabą (jau įdėjo).

Beje, Vilniuje, Teatro, muzikos ir kino muziejuje, atidaryta nauja paroda „Laisvas kinas. 1990–2020“, su kuria kooperuotis būtų gražiau nei su „Pacais“. 

Ačiū už pastangas ir iki kito pavasario.