Laiką nulemia, vienaip, o ne anaip suklosto ne tik realios aplinkybės, bet kažin kas ir iš nerealios sferos. Kine – turbūt apvaizda. Dabar jau visi tvirtina, kad XX a. 7 dešimtmetis pasaulio kinui buvo išskirtinis, auksinis – įskaitant ir iki tol nekinematografišką Lietuvą. Mūsiškiai dar mėgina tuometį meno pakilimą aiškinti politikos ir kontrolės atlydžiu, nors jisai juk buvo trumpas.
Meno kokybės kreivė po mokiniškų filmų 6 dešimtmetyje staiga šauna į viršų – 7-ajame sukurto lietuviško nacionalinio kino lygis („Vienos dienos kronika“, „Paskutinė atostogų diena“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Laiptai į dangų“, „Jausmai“, „Birželis, vasaros pradžia“, „Gražuolė“), mano galva, nėra pasiektas iki šiol. O 8 dešimtmečio LKS produkcija jau keistai atšalusi, iškankinta, dirbtinė. Tie patys autoriai dėl savo vizijos nebeužsidega, nebesiplėšo kaip anksčiau, žinoma, yra nusodinami įsigalėjusios beveidės sistemos, brežnevinio vidutiniškumo. Perpetum mobile Vytautas Žalakevičius išvažiuoja dirbti į Maskvą ir viskas ilgam nurimsta. Su naujomis idėjomis prie scenarinio darbo stalo kviečiami rašytojai (Saulius Šaltenis, Vytautė Žilinskaitė, Leonidas Jacinevičius, Romas Gudaitis; deja, Icchokas Meras, rašytojas, stilistiškai giminingas kino eteriui, emigruoja), bet ir jie nieko kaitraus neuždega. Atėjusi jaunesnioji režisūra – Gytis Lukšas, Algimantas Puipa, Raimundas Banionis – palaiko, sakyčiau, tik stabiliai vidutinę temperatūrą.
Per šiuos du dešimtmečius lietuviška publika pamažu atsitolina nuo vangaus lietuviško kino. Nepriklausomybės pradžioje lyg ir atsiranda naujų ambicijų, naujo laisvo kvėpavimo (A. Puipos „Amžinoji šviesa“, „Ir ten krantai smėlėti“, R. Banionio „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Džiazas“, Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“, Šarūno Barto „Trys dienos“, „Koridorius“), tačiau tik Š. Bartas nueina toliau užtikrintu individualisto žingsniu.
Per 20-metį labiausiai keičiasi Raimondo Vabalo, tiek daug žadėjusio ir ne tiek daug padariusio, kovos laukas ir pergalės. Po iki šios dienos stebinančių, talentingų „Laiptų į dangų“ ir „Birželio“ jis keičiasi, sulinksta. Jo trilogiją („Ties riba“, „Mainai“, „Rungtynės nuo 9 iki 9“) šiuolaikine, kaip tuomet sakydavo, gamybine tema šiandien galima žiūrėti tiktai racionaliai, per daug nesigilinant, nes nėra kur per daug gilintis, žinoma, pastebint šiltesnes istorinio fono detales, tačiau neišgyvenant siūlomų kasdienių mažųjų dramų. Net ir vėlesnis, titaniškų pastangų pareikalavęs „Skrydis per Atlantą“ vis dėlto neprovokuoja čia būtino pakylėjimo. Režisieriaus minimalizmas, skrupulingumas, poreikis rodyti ne kovą, o antraeiles situacijas, išgrynintą autentiką, įvykio potekstę yra pernelyg primygtinis, deja, taip ir nesukuriantis tos potekstės (į kino teatrus plūdę žiūrovai, žinoma, susikūrė ją patys). Kritika „neparsiduodantį ir nepasiduodantį“ R. Vabalą visada vertino arba gerai, arba atlaidžiai. Net ir šiandien Živilė Pipinytė apgailestauja, kad lietuvių kine nusvėrė V. Žalakevičiaus universalumas, o ne R. Vabalo konkretumas: „Jei būtų dominavusi Vabalo kryptis, dabar turėtume daug įvairesnį, profesionalesnį kiną, kuris, matyt, būtų lengviau prisitaikęs prie naujų laikų ir išsaugojęs gana aukštą meninį lygį“ (www.mmcentras.lt).
Sustokime prie akivaizdaus lūžio momento – filmo „Akmuo ant akmens“.
Šiandien atsidarius filmą (www.kinofondas.lt), kaip rašoma kadre prabėgančioje eilutėje, skirtą tik individualiai peržiūrai, akis tuojau užkliūva už mokykliškai sudėliotos „baudžiavinės“ statikos ir tamsybių. Net ir Grafo (akt. Regimantas Adomaitis) dvaro rūmų (Plinkšių dvaras) viduje – kaip muziejuje viskas sustumdyta į šonus, deklaratyvu ir nė gyvos dvasios. Dailininku kine pradėjęs dirbti Algimantas Švažas irgi čia pridėjo rankelę. Tuo labiau kad tuomet reikėjo atlikti namų darbus – piešti filmo kadruotes – ir, matyt, režisierius ir operatorius Jonas Gricius jų vėliau pavyzdingai laikėsi. Trumpai šnekant, filmas ir likęs tose kadruotėse, tiktai vidun „suleisti“ aktoriai itin suvienodintais veidais ir rūbais kruta stumdami akmenį ant akmens...
Kaip rūsčios Šakynos koplyčios (Šiaulių r.) muliažas simboliškai perkeliamas į filmavimo vietą prie Trakų, taip ir laikas „prieš šimtą metų Lietuvoje“ škicuojamas peržiūrai juodu pieštuku. Baudžiauninkai susispietę prie plakimo rykštėmis lovio arba prie akmens, kurį – kad gražiau būtų – kažin kodėl reikia versti iš vietos ir net skelti per pusę. Piktas Grafas sako: „Sukapoti lovį? Išgaudysiu vilkus, apsimetančius avimis, ir vėl bus ramu visą šimtą metų.“ Mat tie dvikojai vilkai juokais ištraukia iš koplyčios karstą su senojo dvarininko palaikais. Kitoje novelėje „po daugelio metų“ vėl mėginama kažką nerišliai surišti ir inspiruoti engiamos liaudies veiksmus aplink tą patį dvarą su prasilošusiais dvarininkais.
Dabartinis kinas – koks nors naujasis „Tadas Blinda“ – baudžiavos laikus rodo per nuotykinę ir komišką prizmę. Tačiau jeigu sudėtingo istorinio žanro imtųsi autorinio kino atstovas, reikia manyti, jo pasaulėžiūra nebūtų tokia siaura ir didaktiška kaip „Akmens“ autorių. Dvarų paveldas ir kultūra būtų iškelti į visiškai priešingas, pavyzdines aukštumas.
Prano Jackevičiaus (Morkaus) ir režisieriaus scenarijus „Girnos“ pretendavo į didelius apibendrinimus (anot autorių, atskleidžiančius nūdienius valdžios ir visuomenės santykius), tačiau tasai bendrinimas, atrodo, jau pirmoje stadijoje virto popierine dekoracija, kuri vėliau nieko ir nedeklaravo, išskyrus tradiciškai sovietiškai suvokiamą balanos gadynę su patetiška Eduardo Balsio muzika.
Vien scenarijaus skilimas į dvi noveles liudija sutrikimą. Aktorių Juozo Rygerto, Kazio Vitkaus, Algio Matulionio, Audrio Chadaravičiaus, Eugenijos Pleškytės, Gedimino Girdvainio ir kitų personažai – be pradžios ir pabaigos, įmesti į kadrą ir be pėdsako iš jo išėję. Situacijos vienareikšmės, kietai, negrabiai rišamos, nepaliekančios laukiamo istorinės dramos įspūdžio. Kaip ir kitame R. Vabalo filme „Ties riba“ nepaliks detektyvo. Režisierius, užvaldytas deklaruojamo atsiribojimo, kuria ir stumdo savotiškas skulptūras (įsimintinų vaidmenų nėra dabar, nebus ir vėliau), kurios turėtų savaime kažin ką svarbaus reikšti, pranešti, tačiau nereiškia, nepraneša. Galbūt trūksta įpučiančio gyvybę scenaristo (koks buvo I. Meras), o iš partnerių P. Morkaus, Grigorijaus Kanovičiaus, Ričardo Gavelio, Juozo Glinskio to nesulaukiama?
Į TV laidą „Kine kaip kine“ (2010) pakviesti keli „Akmens“ filmavimo grupės dalyviai, žinoma, kaip ir kitose panašaus pobūdžio laidose, po daugelio metų prisimena tik anekdotines situacijas, fizinius sunkumus. Filmo kūrybos procese sušmėžuoja „vėjapūtis iš Kaliningrado“, „arielka liejasi laisvai“, „poliai, kuriuos atvykę kultūristai kala su „boba“ ir greitai pavargsta“. Žiūrovui turbūt dažnai atrodo keista, kaip iš tokių niekų susiklijuoja tas ar anas kinas? Susiklijuoja tik tuo atveju, jei turi stuburą. Jei kadruose kokiu nors sunkiai nusakomu ir suvokiamu būdu pradeda tekėti laikas ir susiformuoja šviežia erdvė.
Manau, R. Vabalo sąžiningumas, visapusiškas išsilavinimas, preciziškas pasiruošimas filmui, žūtbūtinis pasiryžimas išreikšti nutylimus dalykus kitokia, subtilesne forma ne tik negarantavo jam sėkmės, bet net ir trukdė. Sąstingio filmai – įskaitant ir televizijai skirtus „Smoką ir Mažylį“, „Miškais ateina ruduo“ – tokie ir tapo, nebeturėjo vidinio veržlumo, šiaip taip vadavosi dialogais. Kitokiai formai, „ne Žalakevičiaus krypčiai“, profesionalumo vis dėlto neužteko.
Šiandien režisierius su mumis kalbasi ir įsimena tiktai kaip dar nesuvaržytos, dar nenusivylusios jaunystės 7 dešimtmečio menininkas.