Teigiama, kad visi kritikai yra nevykėliai (neįvykę) režisieriai, aktoriai, rašytojai ir t. t. Taigi, jei aš būčiau režisierė, tai dokumentinio filmo apie aktorių Arną Roseną (1933–2002) scenarijaus idėją trumpai užrašyčiau šitaip – „Vienišo balso teatras". Ir savo kūrinį lipdyčiau iš fondinių įrašų su aktoriaus balsu. Pavyzdžiui, iš spektaklių „Mindaugas" (Vismantas), „Katedra" (Laurynas), „Vyšnių sodas" (Firsas); iš filmo „Sodybų tuštėjimo metas" (Dangelis); iš poezijos skaitymų (A. Baltakis, V. Montvila, E. Matuzevičius, P. Širvys); iš radijo pjesių; iš pasaulio klasikinės prozos įrašų akliesiems; netgi iš filmų dubliažo. Ir šių balsų vaizdinis pamatas būtų ne spektaklių ar filmų fragmentai ir tikrai ne dabartinių kalbėtojų galvos (ir jų balsai balseliai), o anų brandžių ir nepajudinamų tarybinių laikų kronika. Roseno minkštas ir kiek nostalgiškas, bet vyriškai užtikrintas, giliai apgalvojantis žodžius balsas pleventų virš dar nesenų, tokių, atrodo, nykių tarybinės Lietuvos miestų ir kaimų vaizdų, staiga nuliedamas juos išskirtinėm sodriom spalvom.
Balsas šiais laikais – tai ilgam išsaugota gyvybė. Roseno, kaip dramos aktoriaus, kūrybinis gyvenimas nelabai sekėsi, tačiau pomirtinė jo balso kūryba dar bus ilga.
Tačiau nesu režisierė ir, kaip kritikė, – turėdama tik vieną balsą, žiūriu šiandien visai kitokį, trafaretinį televizijos režisierės Monikos Juozapavičiūtės kūrinį „Balsas iš teatro širdies. Arnas Rosenas" (LRT Kultūra, birželio 29).
Filmas prasideda vertingiausiais ir, deja, trumpais kronikos kadrais – kadaise kažkieno nežinia kam parke ant suoliuko nufilmuotu dar palyginti jaunu aktoriumi Arnu. Jis tiesiog stebi praeinančius žmones – nieko nesureikšminančios, nekonstatuojančios, lyg ir pasyvios kameros objektyvas, pasirodo, yra plačiausias, istoriškiausias... Tai būtų viena iš lengviausių pamokų filmo režisierei, kurios, mano galva, ji irgi neįsisavino (o gal tiesiog pakluso scenarijaus autorei Inai Drąsutienei). Jos sukurtas filmas po kokių 40–50 metų vargu ar pasakys žiūrovams ką nors daugiau, negu pasako elementarūs vikipediniai abc.
Filme daug kalba vadinamosios „etatinės galvos": Eglė Gabrėnaitė, Daiva Šabasevičienė, Ina Rosenaitė, Rimas Tuminas. Pastarojo prisiminimai, įvardijimai – kaip visada, kad ir apie ką jis kalbėtų – yra vertingiausi. Tačiau nepaisant atvirų Tumino žodžių, žiauri realybė lieka už kadro: kartu su režisieriumi išėjęs iš vieno teatro ir atėjęs į kitą Rosenas per 20 metų jame suvaidina labai svarbų, tačiau tik vieną ir – kad ir kaip suksi – epizodinį Firso vaidmenį. Taigi, Roseno finalinė, užkadrinė, rūkant paskutinę cigaretę, ištarta frazė mylimam režisieriui, kurią jis turi drąsos filme paviešinti: „...ir to, ir to norėdavau, dabar nebenoriu...nebenoriu teatro" – nuskamba tiksliai roseniškai.
Užtempus filmo scenarijų ant tradicinio, normalaus kurpalio (ką aktoriaus biografijoje iš viso galima vadinti norma?), kalbantieji akivaizdžiai, įžūliai užstoja filmo herojų. Peizažiniai intarpiniai kadrai su apšarmojusiais ar sudžiūvusiais siūbuojančiais žolynais (gal jie yra įdėti vietoj reklamos – gali tuo metu eiti arbatos) atsiduoda pirmakursišku naftalinu. Taip pat, kaip ir tarsi atrinkti „nutrinti" epizodai iš spektaklių ir, rodos, vieno filmo. Patingėta.
Tačiau, ačiū Dievui ir technologijoms, – Arnas Rosenas išlieka švariame savo balso teatre.
Kur kas geriau įsiamžinti filme pasisekė dailininkui Vytautui Kasiuliui (1918–1995). Editos Mildažytės „Vytautas Kasiulis. Iki Paryžiaus ir atgal" (LRT, birželio 29), matyt, kantriai laukė naujojo V. Kasiulio muziejaus atidarymo (ir kur – buvusiame pilkame LTSR revoliucijos muziejuje!) ir staiga sutartinai „iššovė".
Drąsioji Mildažytė, tėvynainiams nebijanti pareikšti, kad pasaulyje Kasiulis yra garsesnis nei Čiurlionis, sukūrė filmą, kurios centrinė figūra yra... Bronė. Deja, neseniai a. a. Bronė Kasiulienė, ilgametė dailininko mūza ir raganiška jo gyvenimo prižiūrėtoja, vaikšto filme ir dirbtuvėje Paryžiuje, tarsi nužengusi iš optimistinių, su niekuo nesumaišomo stiliaus kasiuliškų paveikslų: spalvinga suknelė, viršugalvyje stipriai susuktas plaukų kuodas, užtikrintas laipiojimas kopėtėlėmis, žinant, kur kas saugiai įkišta – tikra egziuperiška auksinė lapė, kurią gudrūs lietuviai pamažu jaukinasi. Bravo!
Filme demonstruojami atrasti vokiečių kronikos kadrai, kuriuose matome 1943 m. Kaune atidaromą Kasiulio parodą (dailininkui – 25 metai!). Šitaip išsyk atsakoma į seną nebylų klausimą, kodėl Kasiulio taip ilgai nebuvo Lietuvoje.
Iš fragmentiškų nuotrupų lipdomas klasikinio likimo dailininko charakteris: dirbsiu anglių kasykloje, valgysiu silkę, bet būsiu Paryžiuje; kūriniai ant savo paskutinių ir draugų pagalvių drobės; sakyk tam amerikiečiui pirkėjui, kad čia atėjo ne pats dailininkas, o tik jo paveikslų rėmintojas... Ir vėl žmonos Bronės supratingas pasididžiavimas vyro kūryba, kuri daug metų jiems buvo bendra, ir sūnaus Vytauto subtilus šešėlinis buvimas šalia garsaus tėvo.
Gal kiek užkliuvo muzikinis komentaras, tačiau tai jau mano ir studijos „Kiškių garbė" skonių skirtumai.
Tikėkimės, kad „iki Paryžiaus ir atgal" – albumuose ar filmuose – Kasiulis keliaus dar nesyk, nes vienu Čiurlioniu gyvas juk tikrai nebūsi.