Anna Mikonis-Railienė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė. „Kinas sovietų Lietuvoje. Sistema, filmai, režisieriai“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015.
Kaip tik tada, kai pradėjau skaityti „Kiną sovietų Lietuvoje“, per radiją išgirdau A. Ramanausko-Greitai pokalbį su kino prodiuseriu S. Baltakiu – vienas iš mūsų dabartinės kino sistemos šturmanų ėmė postringauti apie „Jonuką ir Grytutę“, senius ir seną kiną, kuriam reikia nebeduoti, kurio nebuvo, kurį tuoj pakeis nepaprasta nauja karta. Aiman, ir dar, pasirodo, Akademijos su tąja karta dėstytojas.
Naują Annos Mikonis-Railienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės monografiją (išleistą, beje, kitos, su kinu nesusietos Akademijos), kad ir per prievartą, privalėtų įveikti visi panašūs nežiniukai, dėstytojai ir studentai, pageidaujantys „kurti“ (kaip jie mėgsta sakyti) kiną. Kitaip paauglystė užsitęs dar porą dešimtmečių, kino klimatą lems, publiką auklės tas pat nesunkiai sulipdomos komedijos žanras.
Tas pat, nes knygoje radau: „Manytume, kad lietuviško kino istorija prasidėjo nuo komedijos“ (p. 81). Man, VGIK’o kinotyros studentei, buvo įkalta į galvą, kad pilnavertis lietuvių sovietinis (mieliau vartočiau žodį „tarybinis“) kinas iš tiesų prasidėjo nuo novelių filmo „Gyvieji didvyriai“. Tačiau autorių drąsiai fiksuojamas ir grindžiamas filmais („Skenduolis“, „Kol nevėlu“, „Žydrasis horizontas“, „Kalakutai“) teiginys visiškai įtikina, sudeda taškus. Reikia pasakyti, kad autorės tos drąsos nestokoja ir panašius „taškus“ deda periodiškai – tai man asmeniškai imponuoja ir mūsų kino istorijos išskydusioje akvarelėje seniai matyta. Kažkodėl malonu, kai rašančios moterys prisiima visą atsakomybę ir teigia: „Scenarijų ir archyvinės medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, kad pirmas lietuviškas filmas didesne dalimi buvo Miltinio nuopelnas“ (p. 94); „Paskutinė filmo „Žingsniai naktį“ scena su šokančiais prie laužo kaliniais – pati dramatiškiausia scena Lietuvos kino istorijoje“ (p. 207); „Filmas „Kanonada“, kurio kelias į ekranus nebuvo lengvas ir kuris net ir šiandien yra užmirštas, nulėmė Lietuvos kino istorijos lūžį“ (p. 214); „Ženklesni pokyčiai LKS matyti 1986 m., kai greta konjunktūrinių, suplanuotų „gamybos vienetų“ atsiranda pirmas ne sovietinėje kontrolės sistemoje radęsis filmas „Amžinoji šviesa“ (p. 349); „Pasitraukus Lozoraičiui ir atėjus Žalakevičiui, kuris buvo linkęs į kietą valdymo stilių, lietuviškas kinas neteko savo polėkio, meninio įkarščio ir vis labiau taikstėsi su oficialiais reikalavimais“ (p. 439).
Manau, itin sėkmingas ir skaitytojams patrauklus (su knyga galima susipažinti internete) autorių apsisprendimas daug vietos skirti institucijoms ir sistemai, mėginimas kurti įtampą per visą filmo gimimo procesą ir ypač pačioje „apsivaisinimo“ pradžioje. Kritikės Ž. Pipinytės priekaištas, kad monografijoje trūksta menotyrinės filmų analizės, dokumentinio kino yra iš dalies teisingas, tačiau jį tuoj pat galima peradresuoti pačiai kritikei – praėję ilgi brežneviniai kino dešimtmečiai neįpūtė ryžto nė vienam iš kelių meno vertintojų juos apibendrinti.
Net man, mačiusiai visą sovietinį kiną, susipažįstant knygoje, pavyzdžiui, su „Kanonados“ ar „Ignotas grįžo namo“ eiga, su meno tarybų protokolais, kilo noras filmus vėl peržiūrėti, patikrinti. Manau, „išdetektyvinti“ juos panorės ir kiti skaitytojai, ir tai yra didelis autorių laimėjimas. (Iš protokolo: „Ignote“ daug šaudymo, minios triukšmo. Tai itin trikdė vietinius kūrėjus. Dvarionas pasiūlė įtampą sumažinti sentimentalia muzika. Kai Ignotas kalvėje, tegul padainuoja dainelę. Jeigu grafas, duokite krakoviaką. Rodant Vilniaus miestą, reikia duoti vargonų muziką. Dineika pasiūlė atkreipti dėmesį į lietuvišką peizažą. Dabar mes matome tik nacionalinį kryžių“, p. 72.)
Verčiant storą tomą, tavo pirštas visą laiką turi būti užkištas gale – ten, kur išnašų klodai. Anie žiaurūs, absurdiški ir įžvalgūs protokolai nūnai yra ištisinis klondaikas, pati autentiškiausia istorija, kurios dabartinis kinas neturės. O cenzūros šiandien, laisvos rinkos sąlygomis, atleiskite, netgi gaila, nes iš scenarijaus paraiškų ji ne tik kraują ir laisvę siurbė, bet ir mokė prakaituojant dirbti, gludinti ir metaforizuoti stilių. („Kontrolės laukta, su ja skaitytasi, į ją atsižvelgta iš anksto“, p. 151.) Paradoksalu, bet laikui bėgant atrandi ir „kitus“ lazdos galus.
Blaiviai liudijantys archyvai tai ne tuometės recenzijos, tuo labiau ne dabartiniai empatiški interviu su dar gyvais kūrėjais, jų žmonomis ir kolegomis. Mano galva, Annai ir Linai reikėjo devynis kartus atmatuoti savo apklausiamųjų sąrašą, perklausiant dar devynių aplinkinių „ar tikrai su juo susitikti ir juo tikėti?“. Nes dabar seikėjančios atminties svarstyklės nelygios, daug mirusiųjų / gyvųjų laiko praleista jiems neatsižymėjus – taigi, naujos metraštininkės susiduria su neišvengiamais profesijos įrankių trūkumais.
Amplitudė plati. Kai kurie kūrėjai visai neturi savo kūrybos „advokatų“, kai kurie uoliai jais dirba patys. Minėtų pirmųjų komedijų režisierius, trenkęs durimis, atsisakęs karjeros ir atsidėjęs dubliažui bei nebyliojo kino istorijai V. Mikalauskas taip ir lieka neaiškia priešaušrio figūra, o štai ilgametis KS prezidentas, režisierius G. Lukšas knygoje turi gerą progą vaizdžiai papasakoti apie savo dramatiškus mokslus kino institute ar dar dramatiškesnį „Vasara baigiasi rudenį“ aptarimą ar prizo nepaskyrimą (p. 416–427). Bent minutę įsivaizduokim, kokią knygą (istorinę!) būtų parašęs koks nors xy, jei prieš 20 metų dar būtų spėjęs prisėsti prie V. Žalakevičiaus ir patirti jo kerus. (Beje, gerokai silpnesnės susidūrimo su savo herojumi magijos neišvengė prieš porą metų išėjusios knygos apie režisierių A. Grikevičių autoriai – A. Švedas ir L. Kaminskaitė.) Iš tiesų, istorija yra didelis mokslas ir tikrai ne menas.
Labai vertinga, kad autorės ištyrė, suprato ir suformavo savotiškus paminklus tokioms figūroms, kaip J. Lozoraitis, M. Meškauskienė ir V. Baniulis, kad knygoje yra pelenguojami A. Griciaus, Z. Grigoraičio, J. Baltušio, A. Askoldovo vardai. (Gaila, kad nepavyko pakalbinti P. Morkaus, R. Gudaičio, L. Tapino, A. Šukelio, J. Čeičytės, Ž. Pilipavičienės, A. Apanavičiaus, R. Šavelio, L. Vildžiūno – arba jie nesutiko liudyti, kas jiems garbės nedaro.)
„Lozoraitis – vadintas Lozorium – faktiškasis lietuvių kino formuotojas, lietuvių kino stiliaus kūrėjas, vairininkas (...) laikotarpis „be Lozoraičio“ siejamas su studijos administracine suirute, netvarka“ (p. 146); „tik tvirta LKS pozicija ir Lozoraičio parama Vabalo idėjoms filmą padėjo išsaugoti – „Birželis, vasaros pradžia“ liko nesunaikintas“ (p. 287); „Tikėtina, jog LKS bendrijos kovingumo dvasią prigesino ir Lozoraičio išėjimas“ (p. 348). Žinoma, šitoje knygoje ryškinami toli gražu ne visi Birutės gatvės „istorijos detektyvai“, už borto liko nemažai ilgalaikių konfliktų ir „lagerių“, kurie taip pat lėmė istorinį procesą.
Kiek stebina didelis autorių dėmesys režisierių studijoms, jų pirmiesiems darbams – VGIK’o archyvas ištyrinėtas nuodugniai. Taip pat netikėtas moderniai atidus požiūris į filmų garso takelius. „Žalakevičiaus filmų esmė slypi ne tik tame, ką perteikia vaizdas ir žodis, bet ir muzikiniame takelyje“ (p. 294); „Muzika – tiltas į herojų (A. Aramino – aut.) psichologiją“ (p. 317) ir t. t. Tai, kad nuo pirmų puslapių itin akcentuojamas scenarijus, be to, visi jo variantai, iš pradžių glumina, bet vėliau įtikina, sukuria netgi to „užtvirtinamo raštu“ laiko atmosferą: „Ypač buvo pabrėžiama scenarijaus svarba, nes jis kaip kūrybinio sumanymo forma buvo lengvai patikrinamas“ (p. 119). Taip pat gerai aplinką formuoja ir svetimų – lenkų ir rusų – kritikų vertinimų įtraukimas į mūsų kuklios spaudos panoramą.
Įžvalgios žymiausių mūsų režisierių įžanginės charakteristikos, ypač režisieriaus R. Vabalo (p. 273). Filmų asmeniško vertinimo akademiniame leidinyje stengiamasi išvengti (ne visada išvengiama), šis malonus darbas paliekamas specialistams. Apie ir aplink filmą „Niekas nenorėjo mirti“ jau yra pakankamai daug visur ir visaip rašyta, bet, sakykim, filmas „Skrydis per Atlantą“ iki šiol tebėra vertinamas, na, tik iš patriotinių pozicijų (ir knygoje taip pat). Taigi, kuris iš šių filmų išliks kino meno istorijoje ilgiau – neteisingas ir geras ar teisingas ir blogas? Štai klausimas koksai. Bet tokia jau miglota toji istorija.
Gali nesunkiai susekti autorių gudravimą, atsiliepiantį ir jų protarpiniam menotyriniam vertinimui, kai iškeliami ir narstomi režisieriui pasisekę, o pro pirštus praleidžiami nepasisekę ir vien todėl mažiau (?) istorijai svarbūs jų filmai. Šiuo atžvilgiu norisi prisiminti mūsų klasiką – M. Malcienės „sovietinę“ 1974 m. knygą „Lietuvos kino istorijos apybraiža“ (1980 m. rusų kalba), deja, čia apeinamą, nors iš jos yra ko pasimokyti ir šiandien.
O pabaigoje visos kino kritikų gildijos vardu norėčiau Annai ir Linai tiesiog padėkoti už didžiulį ir įkvepiantį darbą.