Autorės nuotrauka

 

Apie naują mūsų filmą „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (vasario 11 d.) turiu tuoj pat užsirašyti, nes jis byra iš atminties... Taip ir turi būti, kritike, tu gi supranti, kad toks kūrinio stilius, tokia mintis: gyvenimo tėkmė, kurią kino kamera užtvenkia, žiupsniais mėgina susemti viename nuomojamame bute Vilniaus centre – Katedros kolonos neįprastu kampu matosi pro langą... Novelių knyga ar novelių filmas siekia kitokio poveikio nei viena istorija, novelės tarsi pasiuva pamušalą, o tu paskui jau pats žinokis, kaip apsirengti. 

Nuomonių apie šį filmą bus įvairiausių, bet visi atsimins noveles jungiančią nevilnietiškos tarties valytoją Jolantą (akt. Velta Žygurė-Anužienė) – ji tarsi atkeliavusi iš senų, gerai sustyguotų Algirdo Aramino ar Marijono Giedrio filmų, iš anų laikų, viską suprantanti, niekam nesipriešinanti, su viskuo susitaikanti. Ko gero, Jolantos istorija – su beveik išstumtu iš kadro vyru (akt. Vidas Petkevičius) ir netikėtai akį į pagyvenusią moterį užmetusiu kaimynu (akt. Jonas Braškys) – ir yra toji į pavadinimą iškelta trupmena, puselė, kurią būtų galima pavadinti meile. Visas kitas, atleiskite, pavadinčiau vien striuko buko sekso, sueities ar pan. istorijomis.  

Neabejotinai geriausia šiame mažyčiame Babilone yra žydiškoji – su visada pavergiančiu, atpalaiduojančiu žydišku humoru. Moteris, jauna izraelietė, nori būtent Vilniuje, protėvių ir Holokausto žemėje, pradėti vaiką, vyras paklusniai sutinka, jinai vilkina sueitį ir eina aiškintis, kas vis dėlto buvo jos senelis, o Jėzau, kolaborantas, vyras masturbuojasi ir kantriai guodžia, o kai kažkas ima veržtis į butą, grubiai pajuokauja: „Baik, pagaliau, čia juk ne gestapas!..“ Manau, ne visi atgailaujantys lietuviai supras šitą humorą, užtat leidžiu sau jį perpasakoti iš anksto. 

Visas likęs sąmoningai anemiškas srautas, mano galva, nepakyla aukščiau šio buto grindjuostės, siekiamybė – žmonių egzistencija vieno buto akimis – lieka nesusemta. 

Filmo režisierius Tomas Vengris („Gimtinė“, 2019) sako, kad ekspromtas, atsitiktinumai jam artimi, ir gaila, kad „studentiškas darbas“ Lietuvoje skamba kaip keiksmažodis. 

Kūrybos laisvė, saldi improvizacija vis tiek išves į šviesą? Tačiau taip atsitinka ne visiems pašauktiesiems, o tik išrinktiesiems godarams, bet ir tiems – ne kiekvienąsyk. 

Pramušta siena filmo finale nepramuša ekrano ir lieka naiviu studentišku gestu. 

 

///  

 

Oskaras Koršunovas prieš spektaklio „Kantas“ eskizą (vasario 21 d.) Mažajame teatre klausė anšlaginės publikos, ar užbaigti šį darbą? Jeigu taip, tai neplanuotam spektakliui reikia valdžios leidimo ir rėmimo. 

Ak, labai prašome Immanuelio Kanto (1724–1804) 300-ųjų gimimo metinių proga šiam Valstybiniam teatrui suteikti tokią garbę, galimybes ir leisti!

Nes charmsiškai įžūlios stilistikos eskizas grąžina mus į OK jaunystę ir Sąjūdžio laikus, kai grynasis, bufonadinis teatras gebėjo lenkti laiką ir versti iš kojų. 

Nes nūnai Lietuvos teatras – itin atjaunėjęs ir itin vaisingas – atsilieka nuo gyvenimo (nors nuolat viešai kartoja burtažodį „aktualu“), o publika ištroško proveržio.

Ak, reikia vedlio, pranašo? Tačiau jį sunku atrasti ir išstumti į avansceną – jis arba dar negimė, nesutvirtėjo, arba numirė, nukaršo, nusikalto, neįtiko... Kultūros reguliuotojas nesureguliuoja, o „miegančiųjų“ sąjūdis teatre neįgauna galios.

Mano galva, šiokį tokį sąjūdį teatre pastaruoju metu kuria dramaturgas Marius Ivaškevičius. Bet jam būtini partneriai.

„Kantą“ dramaturgas parašė prieš 10 metų, ir jis mūsų scenoje dar nebuvo pastatytas. Taip, ši pjesė visiškai neaktuali, personažai tiesiog prieštvaniniai: juk prancūzai dar nesuorganizavo savosios revoliucijos, oro balionai į dangų pakyla tik šiaip taip. Pagrindinis veikėjas ritualinius pietus gali valgyti ilgai ir ramiai, per visą pjesę. Netgi, pasikvietęs senus draugus, prisaikdinti juos, kad apie darbą nebus kalbama. O apie ką tuomet?

Apie pasaulio pradžią ir pabaigą, apie „daiktą savyje“ (atrodo, juo taps ir moteris, į svečius užklydusi I. Kanto dukterėčia), apie klibančias kėdes ir dantis, į sodą mėtomus akmenis – jų filosofas bijo ir nenori rinkti.

Apie žmogaus pradžią ir pabaigą. Apie ribotą protą, kuris vis tiek yra moralės šaltinis; tikrą aukštąjį meną, apsireiškiantį mums taip pat kaip natūra, gamta; apie genialumą, įgimtą dvasios savybę, per kurią gamta menui suteikia taisykles ir t. t.

Nenutraukime VMT aktorių-antropologų pietavimo! 

 

 

Jūratė Visockaitė – kino ir teatro kritikė.