Apie Senegalo režisierių Ousmane Sembène (1923–2007).

 

Kiekvieną dieną, kiekviename mieste yra kas nors naujo. Kiekvienas gatvės kampas, kiekvienos durys yra tema kūrėjui! 

Ousmane Sembène

Mano pažintis su senegaliečiu režisieriumi ir rašytoju Ousmane Sembène prasidėjo 2015 m. Bolonijoje vykstančiame festivalyje „Il Cinema Ritrovato“. Ten buvo parodytas naujai restauruotas režisieriaus ilgametražis debiutinis filmas „Juodaodė iš...“ („La noire de...“, 1966), kurio restauravimu rūpinosi Martino Scorsese įkurta organizacija „The Film Foundation“ ir jos įgyvendinama programa „Pasaulio kinas“. Norėdama prisiminti, ką dar mačiau tais metais Bolonijoje, turėčiau peržvelgti užrašus ir katalogą, bet O. Sembène filmas nepaleidžia manęs iki šiol. 

Dirbdama „Kino pavasaryje“, 2018 m. radau progą šį filmą parodyti Lietuvoje. Jis puikiai papildė režisieriui Jeanui Vigo skirtą retrospektyvą, mat O. Sembène buvo pirmasis ne prancūzų režisierius, kuriam įteikta J. Vigo premija. Turbūt kiekvienas kiną mėgstantis žmogus turi filmų, kuriuos pamačius jų požiūris į kiną negrįžtamai pakinta. Jie tarsi ženklina tam tikrus lūžio taškus ar tiesiog naujo etapo pradžią. „Juodaodė iš...“ man yra vienas iš tokių filmų, atvėręs duris ne tik į turtingą O. Sembène filmografiją, bet apskritai į Afrikos kiną.

Nusakant šį Senegalo režisierių ir jo įtaką pasitelkiami įvairiausi apibūdinimai. Vienas skambiausių – Afrikos autorinio kino tėvas. Nuo 1934 m. iki 1960 m. veikė Prancūzijos ministro pirmininko Pierre’o Lavalio dekretas, siekiantis mažinti kolonializmo kritiką: jis ribojo kolonizuotų žmonių raišką, neleido patiems savęs filmuoti, užimti tam tikrų kūrybinių pozicijų, taigi Senegalo kūrėjai patys negalėjo pasakoti istorijų apie save kino ekranuose. 1960 m. Senegalui atgavus nepriklausomybę, O. Sembène jau buvo parašęs ne vieną knygą, bet jam buvo itin svarbu pasiekti kuo daugiau vietinių žmonių, tad jis ėmėsi kino. 

Ne viename pokalbyje režisierius mini, kad jis kuria kiną ne Europai, o siekia savo šalies žmonėms sukurti „vakarinę mokyklą“. Pagrindinės temos, kurias režisierius plėtoja savo filmuose, yra kolonializmo pasekmės, vis dar veikiančios pokolonijinį Senegalą, socialinės ydos ir korupcija, trukdanti augti šaliai, moterų teisės, religiniai skirtumai. 

 

kadras iš filmo „Juodaodė iš…“

 

„Juodaodė iš...“ pasakoja apie jauną merginą Dijuaną, kuri išsiunčiama dirbti į baltaodžių šeimą Prancūzijoje. Ji patiria rasizmą, šiurkštų ir piktavališką darbdavių elgesį. Pažeminta mergina neturi kur trauktis ir imasi drastiškų priemonių, kad ištrūktų iš užburto smurto rato. Dijuaną suvaidino šešiolikmetė siuvėja M’Bissine Thérèse Diop, studijavusi madą Dakaro menų mokykloje. Išskyrus taškuotą suknelę, visus kitus kostiumus ji sukūrė ir pasiuvo pati. Tai buvo pirmasis merginos vaidmuo, aktorystės ji mokėsi pas aktorių Robertą Fontaine’ą, kuris filme vaidino darbdavį. 

Mane šis filmas persekiojo lyg vaiduoklis, negalėjau pamiršti Dijuanos veido, nepaleido neteisybės jausmas, kartu tai buvo šokiruojanti patirtis, nes jau baigusi kino studijų magistrantūrą beveik nieko nežinojau apie Afrikos kiną. O. Sembène filmas svarbus ne tik dėl politinio konteksto ir jame analizuojamų temų, bet ir dėl novatoriškų kino kalbos sprendimų. Jo stilius dažnai lyginamas su prancūzų „Naująja banga“, o laikysena – su italų neorealizmu, bet, nors žiūrėdama filmą ir mačiau šių europietiško kino judėjimų pėdsakų, režisierius buvo savitas, tikras. Senegalo kultūrai svarbios kaukės ir muzika tarsi palindo po oda, iškėlė klausimus, kurie man vis dar labai svarbūs mąstant apie kino istoriją, įtakų apykaitą ir režisierių etinius pasirinkimus.

Su antruoju vaidybiniu filmu „Pinigų perlaida“ („Mandabi“, 1968) režisierius žengė dar vieną svarbų žingsnį – sukūrė pirmąjį filmą volofų kalba. Iki tol ši kalba neskambėjo ekranuose, nors dauguma Senegalo visuomenės būtent ja ir kalba. Kartu su kitu filmu „Užkeikimas“ („Xala“, 1975) atsiskleidžia O. Sembène pastangos per humorą paliesti svarbias šalies problemas. Satyriškose komedijose pagrindiniai veikėjai įstrigę kurioziškose aplinkybėse ir niekaip negali pasiekti savo tikslo. „Pinigų perlaida“ pasakoja apie vos galą su galu suduriantį Ibrahimą Diengą, kuris netikėtai iš Prancūzijoje uždarbiaujančio sūnėno sulaukia pinigų perlaidos. Apie tai greitai sužino visi kaimynai ir pradeda reikalauti arba atiduoti skolas, arba jiems paskolinti. Ibrahimas neturi nei tapatybę patvirtinančio dokumento, nei gimimo liudijimo. Filme sekame Ibrahimo pastangas išspręsti šią padėtį, jam nuolat patiriant milžinišką išorės spaudimą. 

 

Kadras iš filmo „Užkeikimas“

 

„Užkeikimas“ parodo kitą visuomenės pusę: „Pinigų perlaidoje“ pasakojama apie paprastą vyrą, kuris priklausomas nuo biurokratų ir jų malonės, o vėlesniame filme matome vieną iš biurokratijos sraigtelių, prisidedančių prie korupcijos augimo. Pagrindinis herojus, vedęs trečią žmoną, patiria impotenciją. Tikėdamas, kad tai užkeikimas dėl jo pasisavinto fondo, jis ieško būdų, kaip šį prakeiksmą panaikinti. Abu filmai yra paties O. Sembène trumpų novelių ekranizacijos.

Režisieriui buvo svarbu atsigręžti ir į Senegalo istoriją, paliesti skaudžias prancūzų paliktas žaizdas. „Griaustinio dievas“ („Emitaï“, 1971) ir „Tiarojės stovykla“ („The Camp at Thiaroye“, 1987) nukelia į Antrojo pasaulinio karo laikus. Šių filmų pagrindinė tema – senegaliečių vyrų išnaudojimas stiprinant Prancūzijos karines pajėgas. Per prievartą mobilizuojami jauni vyrai negalėjo rinktis ir turėjo kovoti svetimos valstybės kare. Filmuose ryški O. Sembène strategija apie istorines temas pasakoti per kolektyvinį veikėją, nesusitelkiant į vieną herojų. 

Žiūrint O. Sembène filmus iškart sužavi jo dėmesys detalėms. Jos tampa ne tik įrankiais pasakoti istoriją, bet ir vizualiai įsimintinus kadrus papildo jausmais. Ryškūs vaizdai įsirašo giliai į atmintį, ir ilgainiui susikuria šiam režisieriui skirtas vaizdų albumas, į kurį retsykiais norisi žvilgtelėti. Viena tokių scenų filme „Pinigų perlaida“ rodo Ibrahimą staiga sustojantį gatvėje ir ištiesiantį atverstus delnus savo draugui, – šis padeda savuosius ant vyro delnų, po kelių akimirkų žmonės gatvėje taip pat sustoja ir suglaudžia delnus. Ibrahimas tuomet tyliai šnabžda maldą, o jam baigus visi tyliai išsiskirsto. 

 

Kadras iš filmo „Griaustinio dievas“

 

Filme „Griaustinio dievas“ įsiminė, kaip režisierius kameros filtrų ir montažo priemonėmis kuria susitikimo su dievais kadrus. Ryškiai raudonuose kadruose dievai vienas po kito pasirodo iš šventojo medžio. Jų pavidalai ir juos sutikusiųjų žvilgsniai priartina prie Diolos kaimelio tikėjimo. Bendras visų O. Sembène filmų bruožas – su didele meile stambiais planais fiksuojami žmonių veidai. Režisierius stengiasi, kad iš ekrano sklistų skirtingi jausmai ir žiūrovui pakaktų laiko įsižiūrėti į daug bylojančias akis.

Ekranuose ilgiau įsižiūrima į moterų veidus. Būtent dėmesys moterims ir jų istorijoms mane labiausiai jaudina O. Sembène kūryboje. Jis pradėjo kurti nuo istorijos apie jauną merginą ir savo karjerą 2003 m. baigė filmu „Moolade“, pasakodamas apie moteris, kenčiančias nuo lyties organų žalojimo. Bene visuose filmuose moterys užima svarbią vietą, justi režisieriaus pozicija, kad būtent moterų rankose yra šviesesnė Senegalo ateitis. Komiškuose jo filmuose dažnai pašiepiamas vyrų negalėjimas susitaikyti su moterų pozicijos pokyčiais, jų taikliomis įžvalgomis ar savarankiškumu. O. Sembène viename interviu yra sakęs, kad „Afrikoje ne moterys turi būti išlaisvintos, bet moterims reikia išlaisvinti vyrus“. 

Filme „Pašaliniai“ („Ceddo“, 1977) O. Sembène nukelia dar toliau į praeitį, į ikikolonijinį laikotarpį. Čia centre taip pat atsiduria moteris – besipriešinantieji masiniam atvertimui į islamo religiją pagrobia karaliaus dukterį Dior Yacine. Nors filme tarsi viską sprendžia vyrai, būtent princesė turi galią pabaigoje pakeisti įvykių eigą ir priima lemiamą sprendimą. Režisierius gilinasi į Afrikos religijas, konfliktus, kylančius dėl nuožmaus noro įskiepyti vieną teisingą kelią. „Pašaliniai“, kaip ir „Tiarojės stovykla“, buvo uždrausti Senegale, nes laikyti kontroversiškais ir neatitinkančiais siūlomo vieno naratyvo apie šalies praeitį. Tačiau režisieriui rūpėjo kelti klausimus, kurie, jo manymu, vis dar nepaleidžia visuomenės arba veikia ją būtent dėl nesigilinimo į istoriją. 

 

Kadras iš filmo „Pašaliniai“

 

Nors šie filmai buvo uždrausti, O. Sembène ne tik kūrė toliau, bet ir aktyviai rengė peržiūras įvairiausiose Senegalo gyvenvietėse, atveždamas kiną į vietas, kurių filmai iki tol nepasiekdavo. Jis pats dalyvaudavo juos rodant, kaimeliuose kalbėdavosi su žmonėmis. 

O. Sembène filmai išties vizualiai iškalbingi, jis kino kalba taikliai perteikia pasakojamas istorijas. Kadangi dažnai kurdavo pagal savo paties parašytas noveles, žavi jo gebėjimas literatūros kūrinius išversti į audiovizualinę kalbą išvengiant pažodinės ekranizacijos. Pati kalba režisieriui buvo itin svarbi – į filmus jis įpindavo Senegalui būdingą žodinės istorijos tradiciją. Dialoguose atsiranda įvairūs posakiai, palyginimai, kurie turi gilias kultūrines šaknis ir veikėjams yra puikiai suprantami. Pavyzdžiui, filme „Pinigų perlaida“ žmona sako Ibrahimui: „Melas, kuris jungia, geriau nei tiesa, kuri išskiria.“ Filme „Pašaliniai“ nuskamba posakis: „Driežas, kuris tyčiojasi iš kalakuto, visada pasirūpina, kad netoliese būtų medis.“ Tokie posakiai neskamba dirbtinai, justi, kad jie natūraliai tariami kalbantis ar sprendžiant rūpesčius, nes tai įprastas būdas paaiškinti, ką veikėjai turi galvoje.

O. Sembène dirbo turėdamas aiškius tikslus. Jis stengėsi šviesti visuomenę, atidengti neteisybės pritvinkusias savo šalies ydas, įspėti apie pavojus, kurie gali iškilti, jei atgauta nepriklausomybė bus statoma ant supuvusių pamatų – troškulio praturtėti, neokolonializmo ir nekritiško santykio su istorija. Net kalbėdamas istorinėmis temomis režisierius neskatina nostalgijos ikikolonijinei Afrikai. Jo filmuose greičiau svarstoma, kokią abipusę įtaką patyrė skirtingos kultūros, kaip ta įtaka galima pasinaudoti nepametant to, kas savita ir svarbu Senegale gimusiems ir užaugusiems žmonėms. 

Mums, vos trisdešimt metų nepriklausomiems nuo sovietų režimo, O. Sembène kinas, nors ir iš tolimo krašto, gali tapti labai artimas. Pokolonijinėse studijose nagrinėjamos temos susieja skirtinguose pasaulio kraštuose gyvenančius žmones. Jų pažinimas ir įsiklausymas man padėjo aiškiau suprasti, kokias pasekmes kaip vaiduoklius vis dar galime pamatyti šmėkštelint ir mūsų šalyje. Šio režisieriaus kūryba mums irgi gali praversti kaip „vakarinė mokykla“.