Filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas) sėkmingai renka nemenką auditoriją. Panašu, kad žiūrovus traukia ne vien lietuviškas kinas, bet ir netolimos praeities versija, tapusi kino reginiu. Būtent tai mane ir domina: kokia istorijos versija parduodama ir perkama, koks daugelio atmintyje dar gyvų prisiminimų įpakavimas pasiūlomas ir suvartojamas. Kitaip tariant – ne kino, o istorinės vaizduotės kokybė ir paskirtis. Todėl ir rašysiu taip, tarsi turinį jau žinotume.
„Emilijos“ žanras – patriotinė melodrama, kuriai vienodai svarbus pasiaukojimas dėl asmens ir idealų. Jų lygiagretus vienas kito stiprinimas sudaro siužeto variklį ir tikslą – kokios ištikimybės / išdavystės vainikuos pasakojimą? Atsakymas: jei neišduodi idealų, laimi ir meilę. To kaina – dingimas iš netinkamai suregztos tikrovės į nematomus pakraščius, šiuo atveju – į Sibiro provinciją. Kaip ir priklauso melodramoms: kas ardo jausmų ir ideologijos audinį, tas ir turi pasišalinti.
Šįkart melodrama istorinė, filmo pradžia pažymėta aiškia Romo Kalantos susideginimo data, ir būtent istorijos ypatumai turi pakylėti ją iki laikotarpio paveikslo, jo apmąstymo. Šią ambiciją vos filmui prasidėjus skelbia šiuolaikinio kultūrinio ir politinio isteblišmento aplodismentai (nuo dabartinės kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson iki a. a. Leonido Donskio), skirti prieš daugiau nei keturis dešimtmečius vykusių įvykių interpretacijai. Jie šios ambicijos parašas ir veiksmingumo garantija.
Ekrane matome standartinį pasakojamąjį kiną, konstruojantį įtampų ir atoslūgių bangą, perteklingai paryškintą iliustratyviai dubliuojančia muzika. Ši banga nuosekliai rieda prie praeities mįslės atskleidimo ir paskutiniųjų pasirinkimų – asmeninės, kūrybos ir idėjų laisvės.
Kad ir kokius tikslus ir įsivaizdavimą apie kino galimybes kūrėjai turėtų, tokio tipo kinas iš principo nėra skirtas jokiam komplikuotam ir kompleksiškam kalbėjimui apie istoriją. Živilė Pipinytė filmo kalbą pavadino „švelniai tariant, archajiška“. Kompleksiškumą pakeičia laikotarpio detalių gausa – batų kulnų forma, degtukų dėžutės etiketės, stalinės lempos, suknelių ir džemperių raštai, žaislai ar dingę iš apyvartos automobiliai. Kiek jie iš tiesų laikotarpio dokumentas, o kiek apytikslės nuorodos, kitas klausimas.
Kino teoretikas Thomas Elsaesseris, rašydamas apie istorinių pasakojamųjų filmų (pirmiausia apie nacistinę epochą) ypatumus, vartojo žodį „retroscenarijus“. Jo paskirtis – sukurti iš istorijos daiktiškai įtaigų fetišą, blokuojantį jos refleksiją ir iš esmės užrakinantį praeitį. Istorija stilistiškai nugludinama, siužetiškai ištiesinama, emociškai aranžuojama. Ji supakuojama į neprieštaringą priežasčių ir pasekmių grandinę, paruoštą atkartoti populiaraus mito teisėmis. Mito ne išsigalvojimo ar netiesos prasme, o kompaktiško pasakojimo, funkcionuojančio savaime suprantamos interpretacijos režimu.
Šiuo atveju tai mitas (jei žodis kelia nepasitikėjimą, galima pakeisti „pasakojimas“) apie visuotinį laisvės troškimą. Jis iš esmės nutrina jau du su puse dešimtmečio vykstančią istorikų, sociologų, politologų, kultūros tyrinėtojų ir kitų disciplinų atstovų diskusiją, kaip būtų galima suvokti sovietmečio laikysenas. Siūlomos tipologijos (nonkonformizmas, semikonformizmas, pritarimas, kolaboravimas, pasipriešinimas ir pan.), svarstoma apie aktyvumą ir pasyvumą ideologinio spaudimo sąlygomis, mąstoma apie subjektyvybės formas ir ribas, analizuojama, kiek įmanomas buvimas anapus ar šalia sistemos ir alternatyvių gyvenimo būdų kūrimas.
„Emilija“ sukuria tokį visuomenės vaizdą, kuriame visi šie skirtumai netenka prasmės, nes beveik visi filmo herojai – teatralai, saugumiečiai, kultūros funkcionieriai, gatvės praeiviai, partizanų išdavikai – turi sielos kampelį, kuriame negęsta laisvės troškimas, prasiveržiantis lemtingą akimirką. Vos keli smogikai, kalbantys arba besikeikiantys rusiškai, ir šprotų mėgėjas KGB darbuotojas iškrinta iš šio paveikslo. Tačiau visuomenės pamušalas – laisvės laukimas.
Istorinės atminties teoretikė Aleida Assmann knygoje „Naujas nepasitenkinimas atminties kultūra“ rašė apie neseną Vokietijos televizijos serialą „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ (rež. Philippas Kadelbachas, 2013), kuriame vaizduojamas jaunos vokiečių kompanijos likimas per Antrąjį pasaulinį karą. Klausimas panašus: kokios laikysenos prieinamos ir įmanomos ideologinės ir karinės mėsmalės akivaizdoje?
Assmann teigia, kad filmas, iš karto tapęs labai populiarus ir sužadinęs didelę diskusiją, sukūrė tokį istorinį pasakojimą, kuris, kalbėdamas apie gerų žmonių pasirinkimus prastomis aplinkybėmis ir perskirstydamas arba apeidamas pačius sunkiausius klausimus, pasiūlė emociškai priimtiną ir sutaikantį kartas istorinį pasaulį. Jo leitmotyvas: nepaisant nieko, mes buvome mylintys ir jautrūs, pikto nelinkintys ir už klaidas sumokėję žmonės. Ir tai emociškai jungia beveik išnykusią liudininkų ir dalyvių kartą, jų vaikus (kuriems priklauso ir filmo kūrėjai) ir jaunesnes kartas, bet slopina suvokimo pastangą, pakeičia ją istorines įtampas užglaistančiomis kino retorikos formulėmis.
„Emilija“ sprendžia panašų uždavinį – siūlo nesudėtingą naratyvinę ir mitologinę kalbą, jungiančią sovietmečio kartas, kurių paskutinioji gimė per filmo įvykius ir keleri metai po to, ir jų vaikus. Jis konstruoja retorinį „sutarimo tašką“ – fantaziją apie laisvės troškimo visuotinimą, nepaisantį jokių realių laikysenų. Jei šis troškimas neprasiveržė, vadinasi, nebuvo tinkamos progos ar jis tiesiog liko nematomas. Filmas ir jo gausūs signatarai (kadre ir titruose) veikia kaip patriotiškumo sertifikatas, įteikiamas kiekvienam žiūrovui: juk jie, pasirodę filmo pradžioje ir pabaigoje, ploja ir mums – siūlomos formulės vartotojams. Sertifikatas gali būti ideologiškai veiksmingas ir naudingas, bet istorijos supratimas – visai kitoks darbas. Taip pat ir kine.