Rūta Birštonaitė. Stereoskopinė Afrika

Kas nežino to ypatingo malonumo žiūrėti filmus, nesitaikančius į aukštojo meno statusą. Kartais galvoju, kad būtent dėl jų autoriams būdingos ekspresijos ir spontaniškumo, kurio dar nesugadino profesiniai įgūdžiai, tokie filmai lengviau rezonuoja su tam tikra mūsų patirties dalimi, todėl neretai jaučiamės daugiau suvokę ir įgiję negu po iškilaus kūrinio peržiūros. Apie panašų jausmą aktorius ir režisierius Aleksejus Levinskis žurnalo „Rīgas Laiks“ šių metų žiemos numeryje yra sakęs maždaug taip: būna, ateini į nusmurgusį teatrą, kur aktoriai vaidina blogai, o publika – siaubinga, bet tu sakai sau: „O ką? Nieko, galima gyventi. Normaliai, gerai.“ Ir atvirkščiai – nueini į atseit gerą spektaklį ir galvoji: „Koks košmaras, man apskritai jau viskas įgriso. Nenoriu šitų jūsų nuostabių spektaklių! Nereikia man apskritai nieko!“

Neseniai mačiau du filmus iš nacionaliniu kinematografu negarsėjančių kraštų – Kenijos ir Nigerio. Tiesa, Kenijos režisierės Wanuri Kahiu filmo „Draugė“ (2018) premjera įvyko ne kur kitur, o Kanų festivalyje. Na, o Christopherio Kirkley’o „Mėlynos su trupučiu raudonumo spalvos lietus“ (2015), ko gero, jau įgijęs kultinio filmo vardą – juk čia save vaidina Nigerio muzikantas Mdou Moctaras, žinomas visiems, vertinantiems giluminį, lyg po dykumą išsklidusį tuaregų elektrinių gitarų skambesį. Pats režisierius labiau pagarsėjęs kaip muzikos leidybos įmonės „Sahel Sounds“ įkūrėjas ir Vakarų Sahelio kultūros puoselėtojas.

Kai žiūrėjau šiuos filmus, atrodė, visą laiką buvau pačiame paviršiuje. Mačiau tik spalvas, faktūras, veikėjų drabužius ir papuošalus, būstų užuolaidas, užtiesalus bei kitus vargingus, bet spalvingus Nairobio ir Agadeso buities daiktus. Tačiau tai nebuvo panašu į grožėjimąsi kokio nors istorinio filmo kostiumais ar dekoracijomis. Ne, susidarė įspūdis, kad kaip tik pačiame paviršiuje buvo iš pirmo žvilgsnio neįmanomos dilemos sprendimas, kaip būti dėmesingam materialiems daiktams ir kartu likti kukliam, laisvam ar net asketiškam.

Aišku, galima sakyti, kad šituose filmuose nelabai yra į ką daugiau gilintis. Iš tiesų jų siužetai visai paprasti, kitu atveju tokius net pavadintum lėkštais. „Draugė“ – filmas apie pirmosios meilės sunkumus, „Mėlynos su trupučiu raudonumo spalvos lietus“ – apie scenos žvaigždės paslaptį ir išbandymus. Tačiau abi juostos tarsi panardintos į sapno gelmę. Dviem Nairobyje gyvenančioms merginoms jų svaiginanti draugystė atrodo nereali, ir merginos svajoja, kaip nukeliavus ten, kur galėtų būti tikros, būti savimi. Agadese pats Mdou pasirodo kaip nužengęs iš sapno, nes klausytojai lig tol nėra muzikanto matę gyvai, o jo muzika sklinda Nigeryje įprastu būdu – mobiliaisiais telefonais. Kaip filme sako kitas muzikantas, „daug gitaristų yra Agadese“, ir vienas jų pavagia Mdou dainą. Tačiau pažeminta žvaigždė tik dar labiau išsigrynina, o paskui lyg sapne, lyg tikrovėje atranda tėvo rašytą eilėraštį ir sukuria dar geresnę dainą.

Pagrindinės „Draugės“ aktorės – itin kinogeniškos, šiltomis žiburiuojančiomis akimis, tad vien jų buvimas kadre suteikia filmui papildomą matmenį. O Agadeso gitaristams ir vaidinti pernelyg nereikia. Užtenka matyti, kaip nuo karščio virpančiame ore jie išdidžiai juda apsimuturiavę galvos apdangalais ir plazdenančiais daugiasluoksniais drabužiais. Apskritai abiejų filmų veikėjai daug laiko leidžia prie veidrodžio ir rimtai žiūri į apdarus bei papuošalus. Lyg skurdo ir karščio išgrynintas kiekvienas daiktas būtų savaip ypatingas, vertingas: gėlėta suknelė, kuri berniukiškai merginai kelia alergiją, blykčiojantis bižuterijos vėrinys iš paties Mdou rankų, galiausiai nuzulintas mobilusis telefonas, idealiai tinkantis klausytis su perkrovomis grojančių Agadeso gitaristų. Visi šie daiktai, dėmesingai liečiami ir naudojami veikėjų, suteikia malonumą, kurį kadaise Ernstas Jungeris „Nuotykių ieškotojo širdyje“ pavadino stereoskopiniu – kai „juslinis įspūdis, parodęs mums iš pradžių savo paviršių, staiga atskleidžia savo gelmę“. Net ir išraitytas filmo pavadinimas „Mėlynos su trupučiu raudonumo spalvos lietus“ atrodo daugiamatis. Tiesa, jis tiesiog nurodo prototipą – 1984 m. „Purpurinį lietų“ su Prince’u, tačiau tuaregų kalboje nėra vieno žodžio šiai spalvai nusakyti. Nėra filme ir jokio lietaus, nebent į lietų žiūrėsime kaip į atmosferos reiškinį – tada jo atitikmeniu galėtume laikyti filme be paliovos besiliejančius violetinius pustonius.

Į klausimą, kokia išvis prasmė eiti pasižiūrėti spektaklio, minėtame pokalbyje A. Levinskis atsakė: „Dėl tūrio pojūčio.“ Tūris jam – tai, kas pranyksta, suplokštėjus gyvenimui dėl kasdienių veiksmų kartotės. Įdomu, kad režisierė W. Kahiu naujajam Kenijos kino judėjimui įvardyti irgi naudoja „tūrinį“ išpūsto kramtomosios gumos burbulo vaizdinį. Pasak režisierės, „Afrobubblegum“ kinas – džiaugsmingas, intensyvus, fantastinis. Dar pridurčiau: dovanojantis kone taktilinį malonumą ir pojūčių žaismę, kai, anot E. Jungerio, atrodo, kad prieš mus plevena „lyg paslaptingas šydas, lyg nuostabi uždanga“.

 

„Draugė“
„Draugė“

 

„Mėlynos su trupučiu raudonumo spalvos lietus“
„Mėlynos su trupučiu raudonumo spalvos lietus“