Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jautiesi fotografuojama? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Rašytoja Agnė Žagrakalytė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Man patinka ši nuotrauka (geriausiai čia, žinoma, atrodo ta kaukolė). Kadrui Daiva paskolino savo juodą suknelę, nes Lietuvoje neturiu drabužių spintos, buvau atsivežusi tik porą gėlėtų suknelių, kurias pirkau Pasvalio turgaus „skuduryne“. Gal būtent ši nuotrauka ir lėmė, kad šią vasarą visos trys mano suknelės – juodos. Matau, kadre esu įsitempusi, prisimerkusi, lyg bandyčiau pasislėpti, pabėgti.

Nemanau, kad taip lengva tą sielą nuo žmogaus atklijuoti.

Atrodyti man svarbu, tuštybė nesvetima, tačiau jau daug metų pati sau nuotraukose nepatinku. „Kas ši baisi boba?“ – galvoju pamačiusi save renginių reportažuose.

Vaidinti, būti ne savimi patinka, tik vis mažiau tam progų. Leidykla gal dešimt metų visur klijuodavo tą pačią Vido Biveinio nuotrauką. „Manęs nieks nefotografuoja“, – žliumbiu kaskart, kai koks leidinys, leidyk­la, interviu prašo fotografijos. Didesnis stresas nei „atsiųskite savo nuotrauką“ yra nebent „prašome atspausdinti, pasirašyti ir atsiųsti sąskaitą“, nes namie neturiu spausdintuvo.

Yra daug gražių, gausiai ir gražiai besifotografuojančių rašytojų. Man tai netrukdo – kas yra gražu, tas yra gražu.

Seniai jau esu vizualios kalbos pusėje – mano knygų lentynose daugiausia komiksų, grafinių romanų, man patinka jų keliaguba gelmė, kai gali pasakojimą skaityti skersai išilgai, tyrinėti iliustracijas, užsimiršti paveikslėliuose. Nebemėgstu ilgų dvasingų aprašinėjimų, kalbėjimo dėl kalbėjimo, rašymo dėl rašymo. Paskutinė mano dar neišleista knyga sudaryta vien iš faktų, apkalbų ir citatų, sudėjau viską, kas buvo įdomu, ką norėjau parodyti ir kitiems. Papasakokite man istoriją apie tai, kas kam atsitiko, o dvejones, klejones, sielos virpesius, jei tokių prirašėt, praversiu neskaičiusi, neįdomu, ačiū ir neatsiprašau.

Kartą parašiau tekstą apie merginą, kuri visada pasitraukia iš grupinės nuotraukos – jos negalima fotografuoti, negalima jos nuotraukos dėti į jokius socialinius tinklus, nes ji tikrai dirba slaptosiose tarnybose ir turi gyventi nepalikdama pėdsako.

rožės rasotos, švelnios pelės

niekada,

– nežinau net, bet jeigu – eilėraštyje?

Jei be vardų, jeigu koduotai, gal

galiu apie ją pasakoti?

Ei, – sako ji, – tekėk už manęs ir galėsi man

kepti tokius sausainius, – ta lanksti juodalksnė,

kalamatos alyvuogių

akim, gėlėtu sijonu banguojanti, kaip

gali būti stipri ir švelni

kaip gali tvirta ir trapi, kaip gali

skylanti ir susiklijuojanti akimoju?

Nėra jos nuotraukoj šioj, nuotraukose jos

nesurasit, ji kalba dešimtimis kalbų, bet

neturi ji telefono, numerio, jos nepasiekia numerologai

jokie.

Šukuojasi plaukus po mūšio, triauškia sausainius, juokiasi,

nuostabi mergaitė iš slaptųjų tarnybų, net eilėraštį šitą ranka

rašau popieriuje dėl visa ko, koduoju,

paslaptį tokią kaip

po nakties terasa plunksnom balandžių apžėlusi,

tokią kaip lauko pelė, plastiko

maiše blogai išskalautą grietinės indelį laižanti,

kodėl sodo rožė šitaip stipriai siūbuoja,

kodėl vėjo nė kiek nebelieka

laurui nei figmedžiui

romios balandės, švelnios pelės,

rudenio saulėj sutrikusio pumpuro rožės

niekada nenuskriausčiau, kodėl

jai kirtį staigų kakton segu nelyg bučinį

 

Agnė Žagrakalytė, kartais ką nors parašanti.