Memuarai „Maginio mąstymo metai“ turi ir atsidavusių gerbėjų, tvirtinančių, esą tai viena geriausių knygų apie sielvartą ir gedulą netekus artimojo, ir aršių nekentėjų, kritikuojančių autorę už savirefleksijos stygių, susireikšminimą ir verksmingą toną. Dukart perskaitęs kūrinį – originalą angliškai ir šiemet „Baltų lankų“ išleistą vertimą – pabuvau abiejose stovyklose. Pirminis gan teigiamas įspūdis skaitant antrąkart virto nepasitenkinimu, o šis greitai peraugo į susierzinimą. Net įsivaizdavau parašysiąs kandžią recenziją, parodijuojančią Joan Didion savimi patenkintą, snobišką toną. Nors recenzijos-parodijos yra neabejotinai smagus žanras, visgi piktdžiugos vaisiai yra trumpo galiojimo, o ir virškinimui neišeina į naudą. Mano galva, verčiau klausti, kodėl apskritai kyla šis susiskaldymas. Neglaistant ydų ir atsižvelgiant į temos jautrumą, apmąstyti įvairialypę kultūrinę J. Didion figūrą, kuri (kaip, be abejo, ir šio straipsnio autorius) neišvengia kritikuotinų savybių.

Joan Didion. „Maginio mąstymo metai“, iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, V.: „Baltos lankos“, 2025

 

J. Didion (1934–2021) – amerikiečių rašytoja, eseistė, scenaristė, išgarsėjusi esė rinkiniais „Slenkant Betliejaus link“ („Slouching towards Bethlehem“, 1968) ir „Baltasis albumas“ („The White Album“, 1979) apie dekadentišką septinto ir aštunto dešimtmečio Kalifornijos gyvenimą ir kontrkultūrinius judėjimus. Derindama žurnalistiką su asmeniniais prisiminimais ji aprašė „Mansonų šeimos“ žudynes, pasakojo mačiusi, kaip tėvai duoda savo vaikui LSD, reagavo į moralinį išretėjimą, apėmusį JAV politinį ir kultūrinį karkasą. Suasmeninti reportažai ir žurnalistinės esė susiejo J. Didion su „Naujojo žurnalizmo“ judėjimu, žinomu dėl tokių literatūros sunkiasvorių kaip Trumanas Capote, Hunteris S. Thompsonas, Normanas Maileris ir Thomas Wolfe’as. Galėtume teigti, kad šiandien, kai H. S. Thompsono savidestrukcija ir N. Mailerio mačizmas, jų mizoginija tapo nepriimtini šiuolaikiniam skaitytojui, J. Didion išlaikė kultūrinę svarbą kaip ne iki galo apibrėžiama figūra. J. Didion įkūnija tam tikrą rašytojos tipažą: subtili, stilinga, tačiau kartu – abejinga, net atšiauri. Šiandien jos veidas puikuojasi ant portalo „Literary Hub“ medžiaginių maišelių, nešiojamų literatūros programos studentų. Itin mėgstama, kaip ironizuojama socialinėse medijose, vyrų, linkusių į performatyvų skaitymą. Nors J. Didion įtariai žvelgė į šių laikų tendenciją rašytojus paversti ikonomis ir estetizuoti jų gyvenimus, tačiau, kaip vėliau matysime, pati turėjo tam įtakos.

Jos asmeninę laikyseną ir rašymo stilių geriausiai apibūdina tai, ką Daphne Merkin straipsnyje „Šventosios Joanos kultas“ („The New York Times“, 2022 m. sausio 20 d.) vadina buvimu nesužavėta. Remdamasi literatūros teoretiko Christopherio Rickso perskyra tarp nusivylusio (disenchanted) ir nesužavėto (unenchanted) rašymo stiliaus, D. Merkin teigia, kad nusivylęs žmogus yra tas, kurio iliuzijos ir naivūs įsitikinimai žlugo, todėl šis pradėjo „realistiškiau“ žvelgti į tikrovę. Bet, anot jos, J. Didion yra nesužavima – nuo pat pradžių ji neturėjo iliuzijų, į pasaulį žvelgė su išankstiniais nedideliais lūkesčiais ir skeptiškai žiūrėjo tiek į egzaltaciją, tiek į sarkastiškos kritikos gundymus. Iš smulkiausių kasdienybės detalių, įvaizdžių ir atgarsių aprašymo, kur šie susiduria tarsi vandens ratilai, J. Didion proza pajėgi išgauti rezonansinį skaidrumą. Tačiau neretai jos proza tampa sterili tarsi gydytojo anamnezė, o sakinių paprastumas svyruoja ant lėkštumo ribos. Knygoje „Maginio mąstymo metai“ pasireiškia kertinės įtampos, kurias galima kildinti iš autorinio balso problemos: viena vertus, balsas išduoda, kad susidūrusi su netektimi pati rašytoja visgi pasiduoda apžavėtam, maginiam mąstymui; kita vertus, išryškėja, kad stilius, kurį tiek metų puoselėjo J. Didion, yra ribotas narpliojant asmeninę tragediją.

2003-iųjų gruodžio 30 dienos pavakarę nuo širdies smūgio mirė Joan vyras Johnas Gregory Dunne’as. Santuokoje jie praleido keturiasdešimt metų, kartu rašė filmų scenarijus, redagavo vienas kito tekstus, kartu įsivaikino Quintana Roo, kuri tėvo mirties akimirką pati gulėjo ligoninėje kritinės būklės, sekinama pneumonijos ir sepsinio šoko. „Maginio mąstymo metuose“ J. Didion stengiasi suvokti laikotarpį po Johno mirties, kuris sugriovė bet kokius jos „įsitikinimus apie mirtį, ligą, tikimybę ir sėkmę, apie laimę ir nelaimę, santuoką, vaikus ir atmintį, apie sielvartą ir tai, kaip žmonės susitaiko su tuo, jog gyvenimas baigiasi“ (10–11 p.). Racionalus mąstymas virsta maginiu mąstymu, kai autorė pagauna save viliantis pakeisti tikrovės neišvengiamybę per smulkius minties judesius: „Kad ir nekrologai. Nepajėgiau jų skaityti. [...] Leidau kitiems manyti, kad jis miręs. Leidau jį palaidoti gyvą.“ (35 p.) Sykiu praeityje, pokalbiuose ir simboliuose ieškoma įspėjimų, pranešančių apie artėjančią mirtį, lyg būtų įmanoma jai užbėgti už akių: „Ar jis žinojo, kad tos knygos jau neparašys? [...] Ar turėjo kokią nuojautą, ar jautė šešėlį?“ (25 p.) Joan kartojama sero Gaveino ištara „Sakau tau, man neliko nė dviejų dienų“ (106 p.) įgyja itin mistinį pranašystės toną.

Nuolat kartojamos frazės ir „verpetais“ judantis pasakojimas sufleruoja, kad Joan ne tiek stengiasi paaiškinti, kas ir kodėl vyksta, kiek išmanifestuoti, „išburti“ įsisąmoninimą apie naują dalykų padėtį: „Sėdiesi vakarienės. – Gali panaudot, jeigu nori, – pasakė Johnas, man padavus jam raštelį, kurį jis buvo padiktavęs prieš savaitę ar dvi. Ir staiga jo nebeliko.“ (27 p., kursyvas autorės.) Tarsi tik kartojimas įžemintų stuporo ištiktą sąmonę ir vėl leistų jai gyventi. Aprašomi nesibaigiantys vizitai į ligonines pas Quintaną; sudėtingos ir šaltos gydytojų diagnozės, iš kurių bandoma iššifruoti gyvybės ar mirties nuosprendį; pragmatiniai mirties reikalai – autopsija, žiniasklaidos dėmesys, velionio paliktų tekstų redagavimas nežinant, kas jo turėta galvoje, ir suvokiant, kad žinojimo galimybė – prarasta; ruošimasis Johno laidotuvėms. Gyvenimas po. Neabejotina šių memuarų stiprybė yra ta, kad maginis mąstymas nėra konceptualiai plėtojamas, jo veikimas parodomas aprašant, kaip potrauminėmis dienomis plevena sąmonė, įsisukusi į keistą inerciją, kai maginio mąstymo galios nepanaikina net iracionalaus elgesio atpažinimas.

Iš pirmo žvilgsnio teksto struktūra įtikinamai perteikia tas disociatyvias netektį patyrusios sąmonės būsenas, kai žmogus jaučiasi tarsi išnarintas iš kasdienybės. Tačiau vis iškyla momentų, kurie skatina suabejoti rašymo stiliaus ir autorinės pozicijos tinkamumu ir verčia kritiškiau pažvelgti į pačią rašančiąją.

Pirmiausia – statusas. „Joan ir Johnas mėgo pinigus. Maudėsi piniguose. Ką, manote, kad jie rašė visus tuos filmų scenarijus vien dėl smagumo?“ – su švelnia pašaipa klausia Alexandra Jacobs, apžvelgdama šiemet angliškai pasirodžiusią J. Didion knygą „Užrašai Johnui“. D. Merkin irgi pabrėžia, kad užaugusi ne tiek pinigų, kiek socialinių ryšių turtingoje konservatyvių respublikonų šeimoje, J. Didion priėmė tas privilegijas kaip savaime suprantamas. „Maginio mąstymo metuose“ ji nereflektuoja savo itin privilegijuoto gyvenimo ir to, kaip jis pirmiausia veikia sielvarto ir gedulo aprašymo literatūrinę kokybę. Privilegijos faktas nėra savaime blogas ir jo nereikia slėpti, tačiau jis tampa antrinės reikšmės iškėlus klausimą, ar tai padaro šį literatūros kūrinį geresnį.

Kartą atkreipus dėmesį, sunku nepastebėti demonstruojamo socialinio, simbolinio ir materialinio kapitalo, o tai pakvimpa puikavimusi. Nuolat minimi prabangūs, penkių žvaigždučių viešbučiai ir restoranai, kuriuose vakarieniaujama beveik kasdien; atostogos Honolulu, Malibu, Paryžiuje; kokteilių vakarėliai su Holivudo, Niujorko politiniu ir kultūriniu elitu. Visa tai, žinoma, nepaneigia autorės skausmingos patirties tikrumo, tačiau sykiu J. Didion nereflektuoja, kokios socialinės ir materialinės aplinkybės lemia jos gedėjimą. Nesusimąstoma, kaip gedulo raišką ir jo naštą veikia turimi resursai, galimybė pasinaudoti paslaugomis ar žmonėmis, pasiruošusiais bet kada ištiesti pagalbos ranką. Galima manyti, kad tai liudijimas be kompromisų apie savo vienatinę patirtį, tačiau aptartasis kontekstas (labiau, nei pati autorė tai daro sąmoningai) užtraukia estetizavimo šydą virš gedulo, taip sumenkindamas jo gniuždantį svorį.

Taip pat atrodo, kad autorė vis kažko nepasako, palieka informacijos spragų, tad susidaro keistas įspūdis, jog vyro mirtis, dukros liga, pačios Joan blaškymasis iš situacijos į situaciją – tarsi visa ši mikrovisata pakimba vakuume. Sutelktas tik į autorės perspektyvą, tekstas pasirodo uždaras ir narciziškas, ypač turint galvoje, kad net nepasidomima, kaip aplinkiniai buvo paveikti netekties, – tokia galimybė J. Didion mąstyme net neiškyla. Tenka sutikti su Martinu Amisu, kuris straipsnyje „Joan Didion stilius“ („London Review of Books“, 1980 m. vasario 7 d.) teigia, kad „net jos geriausiuose kūriniuose atsiranda tùštumos, plonumas, pojūtis, kad kažko trūksta“. Nors drąsa rašyti tokius memuarus yra gerbtina, M. Amiso įžvalga galioja ir „Maginio mąstymo metams“. Akivaizdu, kad ne sensacijų ar paskalų trūkumas daro tekstą mažiau gyvą, bet tai, jog autorė neįsigilina į savo padėtį ir nesiryžta atsiverti kaip tikrai pažeidžiamas žmogus. Literatūra, jei tikime ne tik stilingais posakiais ir savitiksle estetika, gali priminti apie egzistencinę autoriaus ir skaitytojų bendrystę, o kartais net prasklaidyti skaudžiausių patirčių vienišumą.

Chirurginis, suvaldytas, nors ir subjektyvus J. Di­dion tonas išsiskyrė septinto ir aštunto dešimtmečio – pertekliaus, narkotikų, rokenrolo dievaičių ir sekso amžiaus – eseistikoje. Deja, šis tonas kartais atsigręžia prieš autorę ir memuarų literatūrinis bei emocinis svoris vietomis pakertamas šio anestizuoto atotrūkio. Autoriaus darbas paveikti skaitytoją permetamas nuo žodžių ir vaizduotės išmonės ant pačios „tikrovės“ faktų. Kadangi dauguma esame susidūrę su netektimi, o mūsų pašonėje vyksta karas, natūralu, kad šios temos stipriau susisieja su mūsų artimųjų ir savo mirtingumo suvokimu. Bet vien dėl to, kad „pažįstame“ tragišką tikrovės prigimtį, nereiškia, kad turėtume atitraukti dėmesį nuo estetinių tokių pasakojimų standartų.

Memuarai nėra metraštis. Šį keistą žanrą, pakibusį tarp subjektyvios prozos ir objektyvių faktų, visgi laikyčiau artimesnį literatūrai negu dokumentikai. Netgi fragmentiški memuarai turi naratyvą, pasirenka įvaizdžius, motyvus, kalbinę raišką, kuria ne tik įvykių aprašymą, bet ir skatina šių įvykių patirtį skaitytojo vaizduotėje. Jeigu kūrinys apsiriboja atpasakojimu ir pasitelkia kelis paprastus triukus (pavyzdžiui, jau minėtą frazių kartotę) bandydamas sukurti sąsajų gylio ir prasmės iliuziją, o teksto išjautimo darbą palieka vien skaitytojui, vadinasi, rašytojas pamiršo svarbų dalyką: jo darbas susideda ne tik iš deskripcijų, bet ir – kaip tikroje magijoje – evokacijų.